...:: viskas apie naminių gyvūnų
priežiūrą ::...
Pagrindinis puslapis

 
 DUKDUK   IeškotiIeškoti   Narių sąrašasNarių sąrašas   Vartotojų grupėsVartotojų grupės   RegistruotisRegistruotis 
 AprašymasAprašymas   Tikrinti asmeninius pranešimusTikrinti asmeninius pranešimus   PrisijungtiPrisijungti 

Ligos ir jų profilaktika, bei kiti negalavimai...

 
Pradėti naują temą   Ši tema uždaryta. Jūs negalite redaguoti pranešimų ar rašyti atsakymų    Pagrindinis puslapis -> Šunys
Rodyti ankstesnį pranešimą :: Rodyti kitą pranešimą  
Autorius Pranešimas
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:17:31    Rašyti temą: Ligos ir jų profilaktika, bei kiti negalavimai... Atsakyti su citata

Šioje temoja aprašomos šunų ligos ir jų profilaktika, patarimai kaip jų išvengti ir visa kita, kas susiję su jūsų geriausio draugo negalavimais.


Turinys:

Skiepyti būtina!
Kada vykti pas veterinarą?
Šunų prostatos ligos
Maras
-(pavadinimas nežinomas)
Nudegimai
Nežvilga kailis
Silpnos užpakalinės galūnės
Akmenligė
Alergija
Epilepsija
Skrandžio užsisukimas
Displazija
Babeziozė
Šuns senatvė
Echoskopija: vaikingumo tyrimas
Ilgos šunų ausys ir šeimininkų neatsargumas
Šunų niežai (Sarkoptozė)

_________________
ACD-65442


Paskutinį kartą redagavo Administratorius, Pen. 14-03-2008 18:00:59. Redaguota 5 kartus(ų)
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Reklamos skydelis

 




Parašytas: 24-10-2014    Rašyti temą: Reklama

Atgal į viršų
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:22:14    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Skiepyti būtina!

Šunys dažniausiai skiepijami nuo enterito, pasiutligės, maro, hepatito, leptospirozės, paragripo.
Laiku paskiepijus, sumažėja pavojus, kad gyvūnas susirgs. Prieš skiepijant, mažam šuniukui arba kačiukui būtinai sušeriama vaistų nuo vidaus parazitų, net jeigu veisėjai ir aiškina, kad motinai kalei bei jos mažyliams vaistų buvo duota. Praėjus 7-10 dienų, kai gyvūnėlio organizmas išvalomas nuo vidaus parazitų, galima skiepyti. Paprastai skiepijami 1,5-2 mėn. amžiaus gyvūnai.

Pirmasis skiepas - nuo maro, enterito, hepatito. Po 3-4 savaičių gyvūną galima skiepyti antrą kartą. Antrąkart skiepijama nuo maro, enterito, hepatito, leptospirozės ir pasiutligės, nes ne visi šunys įgyja stiprų imunitetą.
Kai kurie šeimininkai mano, kad dantų keitimosi metu šuniukų negalima skiepyti. Tai netiesa, nes skiepai dantų kaitai jokios įtakos nedaro.
Suaugusius šunis būtina skiepyti kartą per metus. Būtina vakcinuoti ir garbaus amžiaus gyvūnus - klaidinga manyti, jog senatvėje virusai jiems nebepavojingi.
Šeimininkas turi išsaugoti gyvūno skiepų knygutę, kad visuomet galėtų pasitikrinti augintinio skiepų datą. Knygelė pravers, jeigu šuo ką nors sužeistų (įkąstų ar įbrėžtų) - turėsite įrodymą, kad augintinis paskiepytas nuo pasiutligės.

Enteritas
Parvovirusinį enteritą sukelia parvovirusas, atsparus aplinkos faktoriams ir labai gyvybingas. Sergantys šia liga gyvūnai vemia, viduriuoja (net su krauju), praranda apetitą, pirmosiomis dienomis karščiuoja.

Maras
Maro inkubacinis periodas - 3-7 dienos. Užsikrečiama nuo kito šuns arba per daiktus. Virusas aplinkoje gana ilgai išlieka gyvybingas. Susirgęs šuo karščiuoja, neėda, iš akių ir šnervių teka pūlingos išskyros. Gyvūnas gali susirgti viena arba keliomis maro formomis: žarnyno, palučių, nervų. Nervų maras pats sunkiausias. Be to, persirgusius maru gyvūnus dažnai kamuoja liekamieji reiškiniai.

Hepatitas
Šį infekcinį kepenų uždegimą sukelia virusas. Gyvūnas gali pasigauti infekciją nuo kitų šunų arba pats šeimininkas parneša virusą į namus. Mažiems šuniukams didelį pavojų kelia seni neskiepyti šunys - viruso nešiotojai. Hepatito virusui imliausi vienerių, dvejų metų šunys. Inkubacinis hepatito periodas - 2-5 dienos. Jeigu ligos forma nesunki, šuo praranda apetitą, karščiuoja, viduriuoja, jaučia skausmus pilvo srityje. Hepatitas gali komplikuotis ragenos uždegimu, o šis - apakimu.

Leptospirozė
Leptospirozę sukelia leptospiros. Užsikrečiama nuo šunų, pelių, žiurkių arba kitų graužikų, lakant vandenį iš stovinčių vandens telkinių. Infekuotas gyvūnas greičiau pavargsta, silpniau remia užpakalinėmis kojomis, prastai ėda. Gali sutrikti jo skrandžio ir žarnyno darbas.

Pasiutligė
Tai mirtinai pavojinga virusinė liga, kelianti didelį pavojų ir gyvūnams, ir žmonėms. Užsikrečiama nuo pasiutlige sergančių gyvulių, kai šie įkanda arba įbrėžia. Žmogus, laikantis naminių gyvulių, turi labai didelę tikimybę užsikrėsti pasiutlige, jeigu kasmet nepaskiepys savo augintinių.
Kai pasiutligės užkratas patenka į organizmą, ligonis tampa neramus ir agresyvus, blaškosi ir staugia, iš nasrų jam drimba seilės, sutrinka judesiai. Padėti jam nebeįmanoma - gyvulys gana greit nugaišta.

Laura Udraitė

Šaltinis: žurnalas "Didysis Šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:25:24    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Kada vykti pas veterinarą?

Dažnai manoma, kad pas veterinarijos gydytoją reikia vykti tiktai gyvūnui susirgus. Tačiau ligų profilaktika ne mažiau svarbi, negu jų gydymas. Idealus laikas pirmajai konsultacijai dėl šuns arba katės priežiūros - prieš įsigyjant gyvūną. Juk naujas šeimos narys gyvens su jumis ne kelias savaites, o 10 - 15 metų. Todėl reikėtų nepagailėti laiko ir pasitarti su veisėjais bei dresuotojais dėl norimos įsigyti veislės temperamento, dydžio, požiūrio į vaikus ir gyvūnus, kailio ir kt. priežiūros. Kiekvienas gali išsirinkti augintinį, kuris tiktų jų gyvenimo būdui. Svarbiausia, kad mūsų lūkesčiai ir keturkojų poreikiai sutaptų.

Pavyzdžiui, yra šunų, kuriems reikia aktyviai judėti. Toks šuo tiks sportiškam, mėgstančiam aktyvų poilsį žmogui. Tačiau jei tą patį šunį įsigis garbaus amžiaus arba lėto būdo žmogus, vargs ir gyvūnas, ir šeimininkas. Daugybė šunų mielai leidžia laiką namie, susirangę prie šeimininko kojų, ir tai nekenkia jų fizinei sveikatai. Tai nepriklauso nuo šuns dydžio.

Nedidukas Džeko Raselo terjeras yra temperamentingas, guvus šuo, jis gali lakstyti po miškus 3-4 valandas, tuo tarpu stambus Bordo dogas pernelyg ilgų distancijų nemėgsta. Didžiulis senbernaras arba vokiečių aviganis vargs ankštame butelyje, jei šeimininkai dirbs visą dieną ir šuniui teks tenkintis trumpais keliolikos minučių pasivaikščiojimais. Agresyvesnių veislių šunys ne visada sutars su mažais vaikais. Škotų terjeras netiks tiems, kas neturi laiko šuns kailio priežiūrai.

Su veterinarijos gydytoju reikėtų iš anksto pasitarti ir dėl šuns priežiūros, mitybos, ligų profilaktikos, vakcinacijos, tam tikroms veislėms būdingų ligų. Be abejo, niekas negali garantuoti, kad vienos ar kitos veislės šuo bus idealiai sveikas. Tačiau yra šunų veislių, turinčių polinkį tam tikroms ligoms, ir tai reikėtų numatyti dėl laiko, kurį teks gaišti, ir dėl būsimų išlaidų. Pavyzdžiui, šarpėjai gali sirguliuoti odos ligomis, kartais tenka juos net operuoti. Stambūs šunys gali sirgti sąnarių ligoms, juos auginantiems ypatingą dėmesį reikia atkreipti į taisyklingą mitybą (naudoti specialius papildus bei vitaminus), vyresniame amžiuje - duoti medikamentų sąnariams gydyti.

Svarstant išlaidas, susijusias su gyvūno laikymu ir sveikatos priežiūra, nereikėtų pamiršti ir dresūros, kirpyklų paslaugų, šunų viešbučių atostogų metu arba sterilizacijos ir kastracijos operacijų.
Įsigijus gyvūnėlį, vizito pas veterinarą geriau neatidėlioti. Tik nepamirškite registruotis iš anksto, kad gydytojas skirtų pakankamai laiko jūsų augintiniui. Jau 6-9 sav. mažyliui turi būti atlikta visa būtina profilaktika - duoti vaistai nuo vidaus parazitų, atlikti pirmieji skiepai. Tai gera proga aptarti su veterinarijos gydytoju visus rūpimus klausimus, kurių, ypač auginant pirmą gyvūną, iškyla nemažai.
Vis dar pasitaiko, kai pirmą kartą į gydyklą šuo arba katė atvežami 10-11 metų amžiaus dėl kokios nors įsisenėjusios ligos, nes "niekada" anksčiau nesirgo. Tada stebimės visi: šeimininkai, kodėl jis staiga sunegalavo, o mes - kaip gyvūnui iki šiol pavyko sveikai nugyventi gyvenimą. Tai neturėtų tapti pavyzdžiu, nes kitam gyvūnui gali taip ir nepasisekti.

Ką daryti, jei augintinis vis dėlto susirgo? Pirmas patarimas - nelaukti , kol tai savaime pareis. Geriau 10 kartų atvažiuoti į kliniką be reikalo, nei kartą pavėluoti. Visada sunkiau padėti, kai liga užsitęsusi. NEGALIMA savo nuožiūra duoti gyvūnui vaistų - nei žmonėms skirtų, nei veterinarinių. Tai gali būti pavojinga gyvybei, be to, tai trukdyti diagnozės nustatymui ir sėkmingam gydymui.

Laura Udraitė

Šaltinis: www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:26:43    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Šunų prostatos ligos

Dažniausiai diagnozuojama patinų lytinės sistemos liga - prostatos negalavimai. Prostata yra lytinė liauka, esanti ant šlapimo pūslės kaklelio. Ji gamina sekretą, kuris praskiedžia spermą. Jos anatominė padėtis ir sąlygoja komplikacijas, atsirandančias po įvairių prostatos ligų.

Prostatos ligos - audinio hiperplazija, cistos, ūmūs bakteriniai prostatitai, prostatos abscesai, net navikai - nustatomi stambių veislių, vyresnio kaip 5 metų amžiaus patinams. Dobermanai, bokseriai, vokiečių aviganiai ir kiti šunys turi polinkį sirgti minėtomis ligomis.

Dėl vienos iš šių ligų pasikeičia prostatos audinio struktūra ir dydis, padidėjusi prostata spaudžia šlapimo kanalą, kartais tiesiąją žarną.

Klinikiniai požymiai: pūlinės arba kraujingos išskyros iš apyvarpės, gali pakilti kūno temperatūra, šuo sunkiai tuštinasi, užkietėja viduriai, dažnai ir po truputį šlapinasi, nevalingai šlapinasi, susilpnėja šlapimo srovė, šlapinimosi pradžia tampa sunkesnė, nukenčia lytinė funkcija. Paprastai šlapinimosi sutrikimų atsiranda palengva, tad sunku pastebėti, jeigu patinai laikomi lauke. Ypač pavojingi prostatos abscesai, nes, kaip bet koks pūlinys, jie vystosi per kelias dienas. Būna ir labai didelių abscesų, šuo jaučia stiprų skausmą, karščiuoja, ir, nesuteikus skubios pagalbos, abscesai gali pratrūkti. Tuomet prasideda peritonitas ir per porą dienų gyvūnas gali nugaišti.

Lėtinės prostatos ligos vystosi palengva, todėl klinikinius požymius sunku pastebėti. Pastebėjus minėtus simptomus, būtina kreiptis į veterinarijos gydyklą. Prostatos ligos diagnozuojamos iš klinikinės apžiūros, taip pat tiriant rektaliai, nustatomas apytikris prostatos dydis, jos konsistencija, forma, skausmingumas. Detaliau prostatą galima tyrinėti echoskopo pagalba.



Gyvūnai, kuriuos kamuoja prostatos negalavimai, kastruojami, skiriamas antibakterinis gydymas. Retais, komplikuotais atvejais prostata operuojama.

Minėtus susirgimus svarbu diagnozuoti ir gydyti laiku - užsitęsus prostatos ligoms, gali išsivystyti įvairios komplikacijos. Patinui sunkiai šlapinantis, padidėja spaudimas šlapimo pūslėje ir tuo pačiu inkstuose. Spaudžiami inkstai raukšlėjasi, praranda gebėjimą apvalyti kraują nuo toksinų, todėl vystosi lėtinis inkstų nepakankamumas.

Šuo, ilgesnį laiką persitempus šlapimo pūslės raumenims, šlapinasi nevalingai (šlapimas laša po lašelį arba šuniui gulint išteka dalis šlapimo), vystosi šlapimo pūslės atonija.


Prostatos cistos arba abscesai gali nuo mažiausio judesio pratrūkti, vystysis ūmus peritonitas - gyvūnas gali žūti. Užkietėjus viduriams, stipriau stanginantis, pratrūksta tarpvietės raumenys ir susidaro išvarža. Priklausomai nuo išvaržos dydžio, į jos maišelį gali iškristi padidėjusi prostata arba šlapimo pūslė ir užsiveržti.

Aukščiau minėtų veislių patinus, vyresnius nei 5 metų amžiaus, rekomenduojama profilaktiškai ištirti echoskopu 1-2 kartus per metus.


Rita Žilinskienė
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Reklamos skydelis

 




Parašytas: 24-10-2014    Rašyti temą: Reklama

Atgal į viršų
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:27:58    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Maras


Šunų maras yra ūmi užkrečiama liga. Jį sukeliantis virusas žmonėms yra nepavojingas. Ir nors šunų mylėtojai žino, kad ši liga gyvūnams mirtinai pavojinga, kad nuo maro būtina kasmet savo augintinį paskiepyti, susirgimų kiekis enmažėja. Dabartinio maro klinika šiek tiek kitokia, nei to, kuriuo gyvūnai sirgo prieš dešimtmetį. Tad kartais ūmi liga gali suklaidinti ir veterinarijos specialistus, ir gyvūnų augintojus.

Kas serga?
Maru užsikrečia įvairaus amžiaus gyvūnai, nors dažniau ši liga užklumpa 4-12 metų šunims. Maras nesirenka, ar šuo veislinis, ar ne. Kadangi šeimininkai jaunus šuniukus paskiepija, jie rečiau serga maru. Deja, vyresnius šunis savininkai dažnai pamiršta profilaktiškai skiepyti. Manoma, kad suaugusiems šunims pakaksk pasiutligės skiepų. Beje, vyresni šunys maru serga daug sunkiau nei jaunikliai. Išgydyti nuo maro 8-10 metų šunis beveik neįmanoma. Dabartinis maras nėra ūmus, todėl gyvūnų augintojai kitąsyk nepatiki, kad jų kosčiojantis šuo susirgo mirtina liga.
Kokie ligos požymiai?
Pradiniai maro požymiai: gyvūnas vangus, šiek tiek viduriuoja, bet po kelių dienų savijauta pagerėja. Vėliau atsiranda žalsvai gelsvų pūlingų išskyrų iš akių ir nosies, kartais - kosulys ir čiaudulys, pakyla kūno temperatūra, gali drebėti galūnių raumenys, sunku atsistoti. Gyvūnas prasčiau koordinuoja judesius. Esant sunkesnei maro formai (nervų), pasitaiko kramtomųjų arba kt. raumenų traukulių, epilepsijos priepuolių ir net paralyžiaus.
Liga diagnozuojama iš klinikinių požymių bei kraujo tyrimų.

Kuo gydyti?
Vienintelė patikima priemonė - profilaktiniai skiepai (prieš tai išvarius vidaus parazitus). Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 , 12 savaičių šuniukus. Būtina kasmet skiepyti bet kokio amžiaus šunis iki pat jų gyvenimo pabaigos. Rekomenduojama papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusius po sunkios ligos, patyrusius keletą narkozių ar kt. faktorių, mažinančių imunitetą.
Kodėl susergama?
Marą sukelia pramyxovirusas, gyvybingas nuo 14 val.iki kelių dienų. Jis atsparus šalčiui, todėl sergama ir žiemą. Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imunitetą - susilpnėja organizmo gynybinė reakcija.
Šunys užsikrečia kontaktuodami (oraliniu arba aerogeniniu keliu, per sergančių šunų organizmo išskyras), taip pat marą platina kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Pasitaiko netiesioginio užkrato per rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius.
Inkubacinis periodas - 3-6 dienos. Tuo metu virusas dauginasi limfmazgiuose, patenka į kaulų čiulpus, organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausia pažeidžia kvėpavimo takų, virkškinamojo trakto, lytinių organų gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Aštuntą dieną po užsikrėtimo, net jei nepastebima klinikinių požymių, visose šuns išskyrose yra virusų - jis gali užkrėsti kitus.
Klinikiniai požymiai nevienodi. Tai priklauso nuo gyvūno amžiaus, organizmo atsparumo, kontaminacijos su kitais virusais ir bakterijomis, kokie organai pažeisti. Iš pradžių šiek tiek pakyla temperatūra. Gyvūno savininkas gali nepastebėti negalavimo požymių arba konstatuoja lengvą organizmo reakciją - mažesnį aktyvumą bei apetitą, konjunktyvitą, viduriavimą. Negalavimams praėjus, neskuba kreiptis į gydytoją - leidžia virusui daugintis ir įsitvirtinti organizme. Po 2-14 dienų įvyksta antrinis organų infekavimas, pakyla temperatūra, gyvūnas tampa apatiškas, nenori žaisti, neėda, mažiau laka, iš akių ir nosies teka pūlingos išskyros. Nėščios kalės gali prarasti mažylius.

Kokios maro formos?
Gastrointestinis (vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), kvėpavimo organų (pūlingos išskyros iš nosies, sunkus kvėpavimas, kosulys, dusulys), akių (šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos (pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas), nervų (epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų traukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinis (nosies veidrodėlio bei letenų pagalvėlių hiperkeratozė).
Susirgęs šuo gali nugaišti per keletą dienų arba galuotis ištisas savaites. Vaistų, kurie veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas - palengvinti ligos simptomus, užkirsti kelią antrinei infekcijai, stiprinti imunitetą ir padėti organizmui kovoti su virusu. Nepaisant visų priemonių, mirtingumas labai didelis. Pasveikę gyvūnai paprastai kenčia nuo įvairių nervinės sistemos liekamųjų reiškinių - raumenų drebulio ir tiko, epilepsijos priepuolių ir pan.

Laura Udraitė
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:28:50    Rašyti temą: Atsakyti su citata

(pavadinimas nežinomas)

Iš pradžių - žiupsnelis anatomijos. Šuns žarnynas - paskutinis maisto virškinimo etapas. Tai labai svarbi, jautri gyvūno organizmo vieta. Žarnynas yra labai ilgas, siekia apie 4 metrus. Pati ilgiausia - tuščioji žarna, kurios kilpos tarytum kabo ant ilgo pasaito ir įsiterpia tarp kitų organų. Jis prasideda nuo dvylikapirštės žarnos, kuri yra pradinė plonosios žarnos atkarpa. Žarnyne maistas intensyviai virškinamas ir įsiurbiamas. Kadangi šio organo sienelės jautrios, čia nuolat turi būti palaikoma natūrali flora. Ne veltui šuns savijautą, gerą maisto pasisavinimą parodo reguliarus tuštinimasis, geros konsistencijos išmatos. Ir atvirkčiai, apie virškinamojo trakto sutrikimus, o ir kitas vidaus ligas iškart "signalizuoja" gyvūno žarnynas.

Svetimkūniai pavojingi
Šunys ir katės, ypač jauni, mėgsta žaisti su įvairiausiais daiktais. Žaidimai - puikus būdas mankštintis, bendrauti su šeimininku, mokytis. Tačiau žaidžiančius gyvūnus, būtina prižiūrėti, kad išvengtumėte nemalonumų. Ir žaisti jie turėtų saugioje, švarioje aplinkoje. Žaisdami gyvūnai gali netyčia praryti žasiliuką arba bet kokį kitą daiktą. Gerai, jeigu šie svetimkūniai nedideli ir sėkmingai pasišalina su išmatomis, tačiau kartais gali pridaryti didelių nemalonumų.
Veterinarijos gydytojai gyvūnų skrandyje bei žarnyne randa kamuoliukų, guminių bei plastmasinių žaislų, vaikiškų konstruktorių detalių, akmenų, metalinių šaukštelių, šeimininkų kojinių bei pirštinių, butelių kamščių, stambių kaulų, kalėdinių eglučių papuošalų. Kartais net sunku patikėti, kaip mažas gyvulėlis prarijo tokią krūvą "gėrybių". Blogiausia, kuomet svetmkūniai pažeidžia virškinamojo trakto gleivinę, dirgina skrandį, sukelia dalinį arba visišką žarnyno nepraeinamumą.
Tai rimtas susirgimas, reikalaujantis skubios veterinarinės pagalbos. Ypač pavojinga, kai prarytas daiktas visiškai uždaro žarnyno spindį.

Klinikiniai požymiai priklauso nuo to, kokioje virškinamojo trakto dalyje įstrigo prarytas daiktas. Kamuoliai ir kiti stambesni daiktai dažniausiai užsilaiko skrandyje arba plonajame žarnyne. Gyvūnas žaiugčioja, išvemia ką tik suėstą pašarą, paskui visai nustoja ėsti, bando lakti, bet vandenį tuoj pat išvemia. Pasitaiko, kad vemia išmatomis. Pilvas tampa skausmingas. Iš pradžių gyvūnas gali šiek tiek tuštintis, paskui nustoja.
Štai sugraužtų kaulų nuolaužos suformuoja kietą kamštį storajame žarnyne bei tiesiojoje žarnoje. Gyvūnas neėda, vis bando tuštintis, bet nesėkmingai. Tuštinimasis tampa skausmingas. Gali šiek tiek kraujuoti iš tiesiosios žarnos. Dėl žarnyno spazmų augintinis tampa neramus, slankioja susirietęs, kartais vemia. Iki užsikimšimo vietos ir ypač ten, kur užstrigo prarytas daiktas, prasideda stiprus žarnyno uždegimas, kuris vėliau gali pereiti į visišką žarnos nekrozę. Nekrotinės masės bei toksinai rezorbuojami į kraują ir stipriai apnuodija organizmą - gyvūno būklė smarkiai pablogėja.
Jeigu žarnyno spindis uždaromas tik iš dalies, klinika būna ne tokia ūmi - gyvūnas gali mėnesių mėnesiais prasčiau ėsti, retsykiais pavemti, sunkiau tuštintis arba net viduriuoti, sumažėja jo svoris, gyvūnėlis tampa liūdnas ir vangus.

Aštrūs daiktai pavojingi ne vien žarnynui. Jie gali perforuoti stemplę, skrandį ir žarnyną. Todėl išsivysto ūmus krūtinplėvės arba pilvaplėvės uždegimas, gresiantis sepsiu ir staigia mirtimi.
Susirgimą diagnozuoja veterinarijos gydytojas pagal klinikinius požymius, kontrastines rentgeno nuotraukas, pasikliaudamas ultragarsu bei kitais tyrimais. Deja, kartais rentgenu neįmanoma įžiūrėti nedidelių plastmasės, drobės skiaučių ar gumos gabalų. Patikimesnė šiuo atveju gastroskopija, bet ją atlikti mūsų gydyklos ne visuomet įmanoma.

Kadangi išoriškai žarnyno nepraeinamumo požymiai panašūs į enterito arba kolito (storosios žarnos uždegimas), jokiu būdu patys negydykite, būtinai atlikte tyrimus.
Gydymo tikslas - kuo skubiau pašalinti nepraeinamumą sukėlusį svetimkūnį bei atstatyti organizmo funkcijas. Priklausomai nuo pažeidimo vietos ir susirgimo trukmės, naudojamos klizmos. Jeigu būtina, operuojama, o kartais net šalinama nekrozės apimto žarnyno dalis.
Svarbiausia kuo greičiau kreiptis i specialistus, nes kiekviena uždelsta valanda mažina viltį išgyventi. Nusilpusį gyvūną daug pavojingiau operuoti, jis sunkiau sveiksta.

Žaiskite su savo augintiniais , bet pasirūpinkite, kad malonūs žaidimai nekeltų pavojaus sveikatai. Venkite mažų žaisliukų, akmenų, šakų, plastmasinių butelių, kurių nuolaužų gyvūnas gali praryti. Ypač dažnai įvairius daiktus praryja judrūs ir mėgstantys viską "ragauti" šunys.

Laura Udraitė
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442


Paskutinį kartą redagavo Administratorius, Pir. 10-03-2008 18:53:31. Redaguota 2 kartus(ų)
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:30:13    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Nudegimai


Laužo liepsna, žvakė, elektros prietaisų gedimai gali traumuoti jūsų augintinį.
Šunys gali nudegti prilindę prie atviros ugnies - kailis užsiliepsnoja akimirksniu ir, jeigu arti nėra žmogaus, gyvūnas gali smarkiai nukentėti. Dauguma šunų tokiu atveju išsigąsta, dėl skausmo ir šoko praranda nuovoką - sprunka kuo toliau nuo nelaimės vietos, dar sustiprindami liepsną. Nudegimo plotas tampa dar didesnis.
Rimto gaisro metu šunys nukenčia pirmieji - jų kailis užsiliepsnoja tarsi fakelas.

Laužavietės, gaisravietės

Šuo gali net nepasivilti kailio, bet paprasčiausia apsinuodyti dūmais. Įkvėpus dūmų, pakenkiami plaučiai, pasunkėja kvėpavimas. Kartais negalavimai dėl įkvėptų dūmų pasireiškia ne iš karto, o tik praėjus ilgesniam laikui. Užsiliepsnojus kailiui, labiausia nukenčia oda. Oda – vienas jautriausių organų. Nudegusią odą ypač sunku gydyti. Be to, iškart kyla pavojus inkstų ir kt. organų darbai. Jei šuo nudega daugiau kaip pusę kūno odos, gali žūti.


Virtuvė
Neretai šunys, ypač jauni, nudega virtuvėje. Smalsumas, gardūs kvapai tarsi užmigdo jų atsargumą. Nusiplikymas karštais skysčiais bei aliejais arba prisilietimas prie karšto puodo gali baigtis sunkiais nudegimus.



Šildytuvai.ir kt. elektros prietaisai
Įvairios šildytuvai, naudojami mažylių vadai šildyti, gali sukelti spindulinius nudegimus, kurie tolygūs saulės spindulių sukeltiems nudegimams.
Krimstelėjęs elektros laidą, gyvūnas gali skaudžiai nukentėti. Elektra gali pažeisti ne tik odą, bet ir gilesnius audinius. Šie nudegimai gyja ypač sunkiai.



Pirmoji pagalba
Kuo skubiau suteikite šuniui pagalbą, nuraminkite jį, atidžiai apžiūrėkite visą kūną. Nors iš pradžių šuo gali jaustis neblogai, bet, praėjus parai, jo savijauta gali smarkiai pablogėti.
Esant nedideliems nudegimams, suvilgykite šaltame vandenyje kempinę arba drobės skiautę ir pribintuokite apdegusiame plote.
Jeigu nudegimas stiprus, kyla pavojus šuns gyvybei. Tai priklauso nuo to, kiek odos apdegė, ar nudegimai gilūs. Svarbu ir gyvūno amžius, bendra sveikatos būklė.
Jeigu šuo apdegė jautriąsias kūno vietas (kirkšnis, krūtinę, snukį, lyties organus), jo savijauta tikrai prasta, neabejokite: reikia gydytojo pagalbos.
Apdegęs šuo kenčia didelius skausmus, elkitės apdairiai - jis gali jums krimstelėti. Vyniokite nukentėjusįjį į drėgną paklodę ir gabenkite į gydyklą.

Gydymas

Negydykite patys, juolab, žmonių vaistais. Vaistus ir gydymą skirs veterinarijos gydytojas, įvertinęs nudegimų sunkumą, šuns amžių bei kitus aspektus.
Gydytojas nuo nudegusių plotų pašalins negyvus audinius. Jis skirs vaistų, kad sumažintų šoko padarinius, be to, atstatys skysčių balansą nukentėjusiojo organizme.
Apdegusiam gyvūnui duodama nuskausminamųjų vaistų, vėsinama oda. Dažniausia iškart skiriami antibiotikai, kad nepriliptų kokia nors infekcija.
Gydytojas nurodo, kuo šerti augintinį, nes jam reikia daugiau skysčių, maistas - turtingas baltymų.


Kada nėra išeities?

Jeigu augintinis apdegė daugiau kaip 50 procentų kūno paviršiaus, išgelbėti jį sunku. Tokiais atvejais geriausias sprendimas - eutanazija.

Laura Udraitė
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:31:28    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Nežvilga kailis

Šuns kailis – geros sveikatos ir tinkamos priežiūros požymis. Ne šiaip sau šunų parodose ekspertai įdėmiai apžiūri gyvūnų plaukus. Žvilgantis kailis reiškia puikią savijautą. O veterinarijos gydytojai sako: žvilgantis kailis tolygu puikiai sveikatai.



Sezoniškumas ir vidaus ligos
Gyvūnai prasčiau atrodo sezoninio šėrimosi metu. Paprastai kailis smarkiau šeriasi dukart per metus. Tai susiję su temperatūrų pokyčiais. Artėjant šalčiams, arba, atvirkščiai, užplūdus šilumai, seni plaukai išsišeria, pradeda augti nauji. Tai normalu.

Be natūralaus plaukų keitimosi ciklo, būna ir kitokių priežasčių, sukeliančių didelį plaukų slinkimą. Tai gali būti medžiagų apykaitos sutrikimai, vidaus ligos, hormonų pokyčiai. Dažniau medžiagų apykaita sutrinka vyresnio amžiaus šunims, žindančioms bei rujojančioms kalėms. Patinams gali išslinkti plaukai sergant mašnelės uždegimu.

Dėl hormonų gamybos sutrikimų pakinta odos struktūra, užtat paveikiama kailio būklė. Oda tampa sausa, atsiranda pleiskanų. Gali išnykti pigmentas, pakinta kailio atspalvis. Atsiranda išplikusių plotų. Kailis tampa tarsi negyvas, blankus, nušiuręs.

Gyvūnų kailis suprastėja ir dėl vidaus parazitų invazijos. Dar labiau jį nualina išorės parazitai (blusos, utėlės, erkės). Parazitų įkandimų vietose oda parausta, gyvūnas įkyriai kasosi, dar labiau sudirgina odą, užtat šiose vietose ir išslenka plaukai. Blusų išskyroms alergiškų šunų kailis išplinka dideliais plotais, atsiveria šlapiuojančios žaizdos. Erkių įsisiurbimo vietose gyvūno kailis taip pat išplinka, greta esantieji plaukai lūžinėja, naujas kailis sunkiau atauga.

Tačiau visais atvejais tikrąją kailio suprastėjimo priežastį nustato tik veterinarijos gydytojas. Jis atlieka odos tyrimus, skiria gydymą, stebi gyvūno savijautą. Nerizikuokite patys „gaivinti“ augintinio kailį.



Maudynės ir prastas ėdalas

Kiekvienas organizmas – individualus. Kas tinka vienam, kitam – jokios naudos arba net kenksminga. Beje, gražų kailį gyvūnai dažniausia paveldi. Dirbtinai puošniais kailiniais jų nepadabinsi...

Vieni šunų mylėtojai pataria augintiniams duoti žalios mėsos ir mažinti ėdalą, kuriame daug angliavandenių. Kiti sako, kad verta su augintiniu ilgiau būti lauke, judėti, sportuoti, leisti plaukioti atviruose vandens telkiniuose - kailis žvilgės! Lauke gyvenančių gyvūnų kailis išties gražiai atrodo, nei ankštose, karštose patalpose laikomų gyvūnų. Tačiau dėl gyvūnų maudymosi ežeruose arba jūroje veterinarijos gydytojai prieštarautų, nes ne kartą gydė odos alergiją, atsiradusią dėl maudynių nešvariame vandenyje. Dar dažniau veterinarai susiduria su netinkamos mitybos išprovokuota odos alergija. Tuomet nebepadeda nei maisto papildai, nei kitos gėrybės.

Nustekenti šuns kailį lengva, o pasiekti, kad šis žvilgėtų ir būtų sveikas, užtrunka ilgai.

Tarkitės dėl šuns mitybos su gydytojais. Jie nustatys, ar gyvūnui netrūksta vitaminų, mineralinių medžiagų, pasiūlys tinkamiausią ėdalą.



Kosmetika

Šunų veislių – šimtai, jų kailis skirtingas. Tad pirmiausia šeimininkas turi nusimanyti apie kailio struktūrą. Juk šiurkščiaplaukį arba trumpaplaukį nešukuosite tuo pačiu šepečiu ir nemaudysite tais pačiais šampūnais. Kailio priežiūros niuansus lemia šuns veislė, amžius, prigimtis ir kiti faktoriai.

Ypač svarbu kailį šukuoti tinkamu šepečiu, šukomis, maudyti kokybiškais šampūnais, nepažeisti kailio struktūros, nesudirginti odos. Tinkamai prižiūrint, sutrumpėja plaukų slinkimo ciklas. Kai nuolat šukuojama, masažuojant, skatinama kraujotaka, geriau maitinami plaukų svogūnėliai - plaukai auga stiprūs ir sveiki.

Patyrę šunų mylėtojai pataria negailėti laiko šunų grožio procedūroms: įtrinti gydomąjį arba maitinamąjį šampūną; išmasažavus, leisti šampūnui įsigerti, tuomet skalaujant lengviau pasišalina negyvi plaukai. Dėmesio patinėlių šeimininkams: saugokite šunų lyties organus, ypač kiaušinėlius, skalaukite juos drungnu vandeniu, elkitės atsargiai.

Nerekomenduojama šukuoti sauso kailio, geriau jį sudrėkinti, dar geriau – išpurkšti specialiais gaivikliais. Kailio neskalaukite, jei gyvūnas neseniai paskiepytas, sirguliuoja ir pan.

Skalaujama šampūnais, kuriuose nėra spirito, cheminių priedų. Šampūne turi būti natūralaus gydomojo aliejaus, proteinų, kad tausotų, nesausintų odos ir nepažeistų plaukų struktūros. Taip pat šampūne turi būti antistatinių medžiagų, nes lengviau iššukuoti. Idealu, jei yra vadinamųjų kailio „stabilizatorių“, pavyzdžiui, arbatmedžio aliejaus. Aliejai ne tik nuramina odą, bet veikia kaip antiseptikai - slopina uždegimus. Į kailio šampūnus ir kondicionierius dedama įvairių priedų, pavyzdžiui, žvilgesio suteikiančių vynuogių sėklų ekstrakto. Arba spalvą ryškinančių natūralių komponentų.

Kartais šeimininkai augintiniams įsigyja purškiamų kailio gaiviklių (šių nuskalauti nereikia). Jie išvalo kailį, drėkina, palengvina iššukavimą. Yra purškalų, saugančių šuns kailį nuo pernelyg ilgo buvimo saulėkaitoje.

Kaip sužinoti, ar gyvūnui šampūnas nepakenks? Paprasčiausias „testas”: išmėginkite jį mažame odos plotely, šuns pažastyje arba vidinėj šlaunies pusėje. Užtepkite ir palikite dienai. Jei oda neparaudo, drąsiai galite skalauti visą kailį.



Kailio dirgikliai

Kailis suprastėja dėl išorinių bei vidinių dirgiklių. Dėl užterštos aplinkos, nuolatinės nešvaros arba net sintetinio gulto, kuriame gyvūnas praleidžia daug laiko. Ilgalaikį stresą patiriančio gyvūno kailis taip pat gali prastai atrodyti. Arba kalti būna patys šeimininkai, parinkę augintiniui netinkamą antkaklį, petnešėlės. Štai metalinės grandinėlės – gražu, bet tinka ne visiems šunims.

Birutė Jasaitė
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Reklamos skydelis

 




Parašytas: 24-10-2014    Rašyti temą: Reklama

Atgal į viršų
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:32:40    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Silpnos užpakalinės galūnės

Silpnesnes užpakalines galūnes gali turėti įvairių veislių bei amžiaus šunys. Štai pekinai, taksai, prancūzų ir anglų buldogai, pudeliai ir mopsai yra linkę į tarpslankstelinių diskų pasislinkimą (disko išvarža).

Ši patologija kelia rimtą grėsmę šuns sveikatai ir gali tapti jo žūties priežastimi. Išėjęs iš vietos diskas spaudžia stuburo smegenis. Išoriškai tai pasireiškia pasikartojančiais stipraus skausmo priepuoliais: šuo apmiršta vienoj padėtyje (ištiesia kaklą, susikūprina), dreba, dūsta, tupiasi, silpsta. Jei stuburo smegenys spaudžiami nestipriai, kliniškai pastebimas tiktai užpakalinių galūnių silpnumas - šuo tarsi velka jas, stengiasi perkelti visą kūno svorį ant priekinių letenų, negali užšokti ant sofos, negali pasilenkti prie dubenėlio. Įtariant diskopatiją, būtina nedelsiant diagnozuoti ligą ir gydyti, netgi operuoti. Mat nugaros smegenų suspaudimas gali sukelti nepataisomų pokyčių.

Stambių ir gigantiškų veislių šunys (senbernarai, dogai, rotveileriai, niūfaundlendai), taip pat vokiečių aviganiai, būdami 4 - 12 mėn. amžiaus, linkę į dubens - klubų sąnarių susirgimus. Taip atsitinka dėl nesubalansuoto raciono, antsvorio, paveldimumo ir pan. Esant dubens - klubų sąnarių pažeidimams, dažniausiai galūnių silpnumas pasireiškia po miego (ryte, keliantis), bet sumažėja fizinio krūvio metu. Be to, sąnarių pakenkimas retai būna simetriškas, šuo iš pradžių šlubuoja tik viena koja.
Vidutinio amžiaus šunys po neįprastai sunkaus fizinio krūvio gali kentėti nuo raumenų uždegimo - miozito. Viena iš miozito pasireiškimo formų - užpakalinių galūnių silpnumas, neįprasta eisena. Miozitą gydyti nesunku, bet atskirti jį nuo stuburo smegenų pakenkimo gali tiktai veterinarijos gydytojas.
Pagyvenusių šunų užpakalinių galūnių silpnumas gali būti susijęs su galvos smegenų sutrikimu. Tai gali būti kraujagyslių ligos, smegenų augliai. Tik taisyklingas gydymas gali žymiai pagerinti šuns savijautą ir smarkiai pailginti jo gyvenimą.

Šunų inkstų ligos negali būti silpnų užpakalinių galūnių ir kūprinimosi priežastimi, jeigu tik kalba neina apie kraštutinį išsekimo laipsnį ir intoksikaciją, kuomet silpnumas apima visus raumenis.
Labiausiai paplitusi šunų augintojų klaida - savarankiškai gydyti šunį priešuždegiminiais vaistais (aspirinu, indometacinu). Sveikatos pagerėjimas naudojant šiuos medikamentus yra laikinas, jis maskuoja pagrindinio susirgimo požymius. Be to, šie vaistai gali sukelti pašalinių reiškinių (skrandžio sienelių žaizdas bei kraujavimą iš skrandžio).


Vidas Totoraitis
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:34:05    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Akmenligė

Smulkių gyvūnų veterinarinėje praktikoje diagnostiniams tikslams dažnai naudojame echoskopiją. Tai patikimas diagnozavimo būdas nustatyti šlapimo pūslės ligas.
Nemažas procentas mūsų pacientų serga šlapimo pūslės uždegimais (cistitais), šlapimo pūslės akmenlige, turi šlapimo pūslės polipų, retesniais atvejais suserga net šlapimo pūslės vėžiu. Visus minėtus susirgimus per kelias minutes galima diagnozuoti echoskopu.

Maždaug 0,4 - 3,3 proc. šunų serga šlapimo pūslės urolitiaze (akmenlige). Ši liga dažniau diagnozuojama vyresnio amžiaus šunims, rečiau jauniems gyvūnams. Serga ir patelės, ir patinai. Kai kurios veislės turi polinkį urolitiazei (pavyzdžiui, dalmantinai). Šios veislės gyvūnams kartais diagnozuojama šlapimo pūslės akmenligė ir jauname amžiuje. Akmenligę predisponuoja judėjimo trūkumas, gyvenimas kambaryje, mažas suvartojamo vandens kiekis, šlapimo pūslės infekcijos, nutukimas, medžiagų apykaitos ligos, netinkamas šėrimas.

Jeigu augintinis pradėjo dažnai šlapintis po lašiuką, pridaro net namie, šlapime yra kraujo arba šlapinimasis užtrunka (gyvūnas ilgai stovi šlapinimosi poza, bet šlapimo išvarva labai mažai arba visai neišvarva), reikėtų kuo skubiau kreiptis į veterinarijos gydyklą. Šie požymiai gali būti šlapimo pūslės urolitiazė, o tai gyvybiškai pavojinga. Sukietėjęs darinys gali įkristi iš šlapimo pūslės į šlapimkanalį ir jį užkimšti, gyvūnas negalės išsišlapinti, tai sukels stiprų skausmą, organizmą apnuodys su šlapimu išsiskiriantys toksinai. Šuniui gali nukristi temperatūra, prasidėti seilėtekis ir vėmimas, apatija, traukuliai ir gana greitai gyvūnas gali žūti.

Pasitaiko, kad šlapimo pūslės urolitiazės požymiai būna netipiški. Štai į gydyklą kreipėsi 6 metų vokiečių aviganės šeimininkas ir nurodė, kad per metus kelis kartus kalės šlapime pastebėjo kraujo priemaišų. Kalė buvo sveika, linksma, turėjo gerą apetitą. Tik tiriant echoskopu nustatėme šlapimo pūslės konkrementus. Išoperavę aviganę pūslėje radome 12 įvairaus dydžio urolitų, bendras jų svoris sudarė 85 g, didžiausias buvo 4 cm skersmens kietas darinys.
Tačiau noriu pabrėžti, kad pavojus gyvūno sveikatai kartais nepriklauso nuo susidariusių konkrementų dydžio. Ypač patinams - kelių milimetrų urolitas gali visiškai užkimšti šlapimkanalį. Taigi net ir nedideli augintinio elgsenos pokyčiai gali perspėti apie rimtą negalavimą, kurį galima laiku diagnozuoti.

Rita Žilinskienė
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:35:35    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Alergija

Alergija - tai organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į pakartotinai patekusią medžiagą ar medžiagų grupes. Tai vienas dažniau pasitaikančių naminių gyvūnų negalavimų. Gali būti alergija tam tikroms medžiagoms, esančioms ore, kurias gyvūnas įkvepia (žiedadulkių, įvairių augalų alergenai, dulkės, pelėsiai), ėdesiui ir netgi tokiems aplinkos faktoriams kaip dulkių erkutės ar blusos. Kiti faktoriai - tai gyvūniniai baltymai iš plaukų, kailio bei medžiagų, kurios sukelia odos alergines reakcijas (kontaktinė alergija žolėms ar medžiagai, ant kurios gyvūnas nuolat guli). Alergiją išprovokuoti gali aliejai, esantys augaluose, medikamentuose, įvairūs cheminiai junginiai. Alergenai į organizmą gali būti sušvirkščiami arba patekti per odą.

Padidėjęs organizmo jautrumas būdingas ne visiems, o tik kai kuriems individams ir, manoma, yra sąlygotas genetiškai. Beje, tas pats gyvūnas gali būti jautrus ne vienam, o keliems alergenams.
Mūsų augintiniams paprastai nepasireiškia tipiškas šniurkščiojimo, čiaudėjimo ir ašarojimo sindromas, būdingas žmonėms. Dažniausia reaguoja augintinių oda: niežti, gyvūnas nuolat trinasi, kasosi, voliojasi žolėje arba ant kilimo. Prasideda odos uždegimas, pakinta kailio spalva, įvairiose kūno vietose atsiranda šašų. Audiniai paburksta, parausta, pakyla kūno temperatūra, kartais gyvūnas dūsta, vemia.

Alergija pasireiškia praėjus kelioms minutėms, valandoms ar kelioms dienoms po alergeno patekimo. Esti šimtai, jei ne tūkstančiai, medžiagų, kurioms mūsų augintiniai gali būti alergiški.
Paprastai susiduriame su alergijomis, kurias sukelia įkvėpti alergenai: dulkės, pelėsiai, žolių, medžių žiedadulkės, grybeliai, dulkių erkutės. Šios alergijos pasižymi tam tikru sezoniškumu. Jos gali pasireikšti tam tikru metų laiku arba tuomet tik paūmėti.
Kita alergijos rūšis - ėdalo sukelta alergija. Šiuo atveju pasireiškia tie patys simptomai, tačiau jie gali trukti ištisus metus. Kiek rečiau pasitaikanti alergijų kategorija yra kontaktinės alergijos. Jos paprastai išryškėja, kai gyvūnai, o ypač šunys, alergiški žolėms ir didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Gyvūnai taip pat gali būti alergiški skalbikliams, kuriais plaunamas jų guolis.
Šioms kontaktinėms alergijoms būdinga tai, kad paraudimas bei uždegimas apima pilvo sritį, išskyrus kontaktinį dermatitą padų srityje, kurį sukelia žiemą barstoma druska. Chromuotas dubenėlis sukelia kontaktinį dermatitą snukio srityje.

Alergija ir išorės parazitai
Mūsų krašto gyvūnus gana dažnai kamuoja ektoprazitų sukelta alergija. Kartais šunims ir katėms, ilgesnį laiką pabuvusiems su antkakliu, ektoparazitai taip pat gali išprovokuoti kontaktinį dermatitą. Tuomet atsiranda rausvos dėmės arba rausvas žiedas antkaklio srityje, tos vietos labai niežti.
Padidėjęs jautrumas blusų įkandimams - dažniausiai diagnozuojama alergija. Šia alergijos forma serga visų veislių ir lyčių, įvairaus amžiaus šunys. Šunys labai kasosi, ypač uodegos, tarpvietės, užpakalinių galūnių srityje, niežtinčias vietas laižo, atsiranda išplikimų.
Šunų atopija - įkvėptų ir per odą patekusių alergenų sukelta alergija gana dažnai pasitaiko visų veislių šunims ir pasireiškia bendru odos niežėjimu bei ausų uždegimu. Egzistuoja tiek genetinis, tiek atskirų šunų veislių (kai kurie terjerai , vokiečių aviganiai, bokseriai, Labradoro ir auksaspalviai retriveriai) polinkis sirgti atopijomis. Liga pasireiškia niežėjimu snukio, pėdų ir pilvo srityje, tačiau gali niežėti ir visą kūną. Smarkiai niežtinčios vietos parausta, išplinka. Kai kurie šunys gali čiaudėti, kosėti.

Kaip išvengti alergijų?
Geriausias būdas išvengti alergijų - tai apsisaugoti nuo jų. Vengti kontaktų su agentais, sukeliančiais alergijas (išorės bei vidaus parazitais, žiedadulkėmis, dulkėmis, tam tikrais medikamentais, neduoti augintiniams netinkamo ėdalo).
Gyvūnų kailį būtina valyti, šukuoti, maudyti, periodiškai naikinti ektoparazitus, atlikti dehelmintizaciją.
Šunis ir kates reikia šerti visaverčiu ėdalu, kuriame būtų pakankamai aminorūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų.

Stasys Novošinskas
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:36:54    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Epilepsija

Epilepsija (nuomaris) - nervų liga, kuriai būdingi traukuliai ir sąmonės netekimo priepuoliai.

Epilepsijos rūšys:

1. Ekstracerebrinė arba auksinė epilepsija, kurios priežastis - ne centrinės nervų sistemos sutrikimas. Ją gali sukelti organizmo apsinuodijimas šlapalu, sumažėjęs cukraus kiekis kraujuje, kalcio stoka, deguonies badas sergant širdies ir plaučių ligomis, inkstų ir kepenų ligos. Jei priepuoliai kamuoja mažą šuniuką, galima įtarti kepenų vystymosi anomaliją, o jei senyvą šunį - lėtinis kepenų irimas. Be to, epileptinius priepuolius gali sukelti įvairios nuodingos cheminės medžiagos.
2. Intracerebrinė epilepsija - centrinės nervų sistemos patologiniai pakitimai, sukeliantys traukulius. Jie atsiranda dėl kraujagyslių pažeidimo (infarktas, kraujavimas galvos smegenyse), dėl liekamųjų reiškinių po sunkių ligų (maro, erkinio encefalito, meningito), dėl mechaninių galvos traumų, vandenės, vitamino B1 trūkumo (sutrinka gliukozės apykaita galvos smegenyse), dėl auglių ir metastazių galvoje ir kt.
3. Idiopatinė epilepsija - pirminė, savarankiška liga, nesąlygojama jokių galvos smegenų ar medžiagų apykaitos sutrikimų. Ji atsiranda dėl didžiųjų smegenų funkcijos sutrikimo. Liga paveldima, dažniausiai serga labradorai, belgų ir vokiečių aviganiai, taksai, kokerspanieliai, airių seteriai, terjerai, pudeliai, cvergšnauceriai, senbernarai, Berno piemenų šunys, auksaspalviai retriveriai (labiau patinai nei kalės). Priepuoliai pasireiškia 1-3 gyvenimo metais, tarp jų būna ilgi laiko tarpai, tuo metu šuo atrodo visiškai sveikas, jokių ligos simptomų nerandama.

Priepuoliai būna trejopi: 1. silpni, trumpi; 2. stiprūs, ilgai trunkantys; 3. neklasifikuojami. Silpnų priepuolių ( kartais tik sekundę) metu trūkčioja šuns snukis arba galūnių raumenys, jis pakreipia galvą, bet sąmonės nepraranda. Stiprių (ilgai trunkančių) priepuolių metu šuo netenka sąmonės, o pats priepuolis vystosi tam tikromis fazėmis: iš pradžių augintinis keistai elgiasi (eidamas lyg sustingsta), pasidaro neramus, baikštus, inkščia, o kartais net staugia; vėliau ima trūkčioti raumenys, šunį tarsi sutraukia mėšlungis, jis gali kalenti dantimis, vartyti akių obuolius, padidėja seilėtekis, nelaiko šlapimo ir išmatų. Sutrinka sąmonė, šuo nereaguoja šaukiamas. Po priepuolio šuo aprimsta, atsikėlęs sunkiai orientuojasi aplinkoje, gali būti agresyvus ir nesuvaldomas, daug laka ir ėda. Neklasifikuojami tie epilepsijos reiškiniai, kurie nepaaiškinami jokia patologija, netikėtai atsiranda ir kartojasi nesistemingai. Pavojingiausi traukuliai, pasikartojantys labai dažnai ir neleidžiantys šuniui atsigauti, sustiprėti.

Kaip diagnozuoti ir gydyti?
Ligos priežastį nustatyti labai sunku. Šeimininkas turi atidžiai stebėti priepuolio eigą, tiksliai žinoti, kokiomis ligomis jo augintinis sirgo, kokias traumas patyrė (net prieš keletą metų). Veterinarinėje gydykloje turi būti atlikti šuns kraujo, šlapimo, rentgeno, ultragarso ir kiti tyrimai, ieškoma priežasčių, sukėlusių epilepsiją, ir tik tada imamasi gydymo.

Jei epilepsiją sukėlė kitos organizmo ligos (cukrinis diabetas, kalcio trūkumas ir kt.), pirmiausia reikia gydyti šias ligas. Jei traukulius skatina patologiniai galvos smegenų pakitimai (augliai, kraujo išlajos), jie šalinami, bet šios operacijos sudėtingos. Jeigu epilepsija idiopatinė (įgimta), tenka šerti šunį antikonvulsiniais preparatais, kurie susilpnina ir atitolina priepuolius, leidžia augintiniui pailsėti.
Išgydyti įgimtą epilepsiją neįmanoma, šuniui visą gyvenimą duodami raminamieji preparatai.
Kodėl kartais šuo nepasveiksta?

Šuo nepasveiksta, jei paskirti ne tie arba ne taip dozuoti vaistai, per anksti sumažinama dozė arba jie netinkamai sureaguoja su kitais tuo metu vartojamais vaistais. Gydyti reikia pradėti kuo anksčiau, o ne tada, kai šuo iškankintas ligos. Epilepsijos gydymą sunkina įsisenėjusios kitos ligos, nuolatiniai fiziniai ir psichiniai sukrėtimai (priepuolių kamuojamas šuo turi gyventi ramioje aplinkoje, jo negalima smarkiai dresuoti, vaikyti po medžiokles, parodas ir pan.). Būtina ypatinga šeimininko kantrybė.

"Vetos" gydytojai
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:38:17    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Skrandžio užsisukimas


Šis susirgimas, pasireiškiantis staigiu ir nenormaliu skrandžio išsiplėtimu bei jo apsisukimu aplink savo ašį, pavojingas gyvybei. Skrandis išsipučia, kai jame susikaupia virškinimo metu atsiradusios dujos ir sekretas, o skrandžio skiriamieji raumenys (prievarčio ir įskrandžio) yra “užsidarę”. Persipildęs dujų ir apsisukęs skrandis užspaudžia didžiąsias pilvo arterijas bei venas, todėl sutrinka skrandžio ir kitų vidaus organų kraujotaka. Pablogėja širdies bei kraujagyslių darbas, gyvūną ištinka šokas. Jei skrandis greit neatstatomas į normalią padėtį, pažeidžiami audiniai, ir šuo gali nugaišti.

Susirgimas būdingas didelių veislių šunims, turintiems vadinamąsias “gilias” krūtines. Vokiečių aviganiai, dogai, senbernarai, airių seteriai, rusų kurtai, bladhaundai, dobermanai, rotveileriai dažniau nei kiti kenčia nuo šio negalavimo, tačiau pasitaiko, kad skrandis susisuka ir mažesnių veislių šunims.

Skrandis apsisuka paėdus ir gausiai prilakus vandens. Šuo pasidaro neramus, seilėjasi, jaučia aštrų skausmą skrandyje, jo pilvas išsipučia. Kartais net kaukia kaip išsigandęs, nori, tačiau negali išsivemti. Būklei pablogėjus, gleivinės pasidaro balkšvos, pulsas silpnas ir dažnas, padažnėja širdies tvinksniai.

Būtina nedelsiant kreiptis į veterinarą ir šunį operuoti. Iš skrandžio išleidžiamos dujos, jis išvalomas, grąžinamas į pradinę padėtį ir pritvirtinamas prie pilvo sienos. Operacijos sėkmė priklauso nuo laiku pastebėto negalavimo - jei po skrandžio išsipūtimo praėjo daugiau kaip 6 valandos, gyvūną išgelbėti nebepavyksta (38 - 68 proc. šunų nugaišta).

Neaišku, dėl ko skrandis susisuka, iki šiol tebeieškoma pagrindinės priežasties. Tarp veterinarijos gydytojų, veisėjų, gyvūnų savininkų vis atsinaujina painios diskusijos.

Manoma, kad susirgimui daro įtaką genai, tačiau dažnai minimi ir aplinkos faktoriai, veisimo ypatumai, laikymo, veterinarinės prežiūros bei šėrimo klaidos. Šiuo metu tegalima konstatuoti, jog negalavimą dažniau paveldi minėti “gilių krūtinių” šunys. Kitos priežastys, skatinančios skrandžio susisukimą - netinkamas šėrimas, judėjimo stoka, stresai. Tyrimai parodė, jog šunys, šeriami kartą per dieną, turėjo didesnius ir sunkesnius skrandžius nei keturkojai, gavę pašaro 3-4 kartus. Pasitaiko, jog negalavimą sukelia netinkamas pašaras. Kai kas teigia, neva sausas pašaras pernelyg absorbuoja skrandyje esančią drėgmę, todėl išbrinkusios granulės ištempia skrandį. Dar manoma, jog sausuose pašaruose esančios grūdinės kultūros sulėtina motoriką, todėl ir kaupiasi dujos. Gali būti, jog pašarai, kurių sudėtyje yra sojos, taip pat skatina dujų kaupimąsi skrandyje dėl sojos fermentų. Visos šios teorijos buvo daug kartų tikrintos, šunys buvo šeriami skirtingais pašarais (vieni - sausais pašarais, turinčiais daug grūdinių kultūrų, kiti - drėgnu ėdalu, pagamintu iš mėsos). Buvo stebima skrandžio motorika, jo išsituštinimo greitis. Nė vienam šuniui nenustatytas skrandžio funkcijos sutrikimas.

Tyrimais taip pat nustatyta, jog sausi pašarai, patekę į skrandį ir absorbavę drėgmę, išbrinksta, tačiau skrandžio neišpučia. Bandymai su 240 šunų, anksčiau gydytų dėl skrandžio funkcijos sutrikimų, nepatvirtino ryšio tarp sausų pašarų ir skrandžio susisukimo.

Galiausiai buvo diskutuojama dėl rūgimo: skrandyje atsiradusios dujos susideda iš atmosferos dujų, vadinasi, atsiranda ryjant orą, o ne dėl fermentacijos. Nugaišus šuniui ir atlikus skrodimą paaiškėja: skrandis kupinas dujų, bet ne jos yra tikroji mirties priežastis.

Visos minėtos teorijos įrodo, jog skrandis susisuka ne dėl pašaro.

Kaip derėtų elgtis šuns savininkui?

1. Šuniui skirtą davinį sušerti ne per vieną, o per kelis kartus.

2. Stebėti, kad paėdęs šuo staigiai neprisilaktų daug vandens.

3. Šunis, turinčius polinkį šiam negalavimui, šerti atskirai nuo kitų, drausti žaibiškai ryti ėdalą.

4. Neleisti daug lakstyti valandą prieš šėrimą ir dvi valandas po jo.

Darius Jazgevičius

Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:39:14    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Displazija


Pateikiame veterinarų Dž. Kargilo ir S. Thorpe-Vargas mintis apie displaziją (“Dog World” - “Šunų pasaulis”, 1995 m. gegužė - birželis). Kviečiame ir Lietuvos veterinarus pasisakyti šia aktualia tema.



Displazija* - įgimta liga. Jeigu šuns organizme nėra genų, lemiančių displaziją, jis nesusirgs. Šuo paveldi ją iš tėvų.

Jeigu mažas šuniukas ėmė šlubčioti, sunkiai remiasi užpakalinėmis galūnėmis, vangiai kyla iš guolio, gali būti paprastas klubo sąnario uždegimas, tačiau daug dažniau diagnozuojama nepagydoma, sunki liga - displazija. Kaip gydyti, ar įmanoma padėti savo augintiniui?

Aplinka (įskaitant mitybą ir fizinius pratimus) gali veikti ligos eigą. Net normalus fizinis krūvis jaunam, displaziją paveldėjusiam šuniukui gali stipriai pabloginti sveikatą.

Kas svarbiausia? Norint sumažinti sergančių šunų skaičių, būtina griežta atranka veisiant - prieš kergimą reikia atlikti rentgeno tyrimus ir įsitikinti, kad sąnario galvutė sveika. Kai kurių veislių šunų (pavyzdžiui, hovavartų) sergamumą griežtos selekcijos dėka pavyko sumažinti. Manoma, kad displazija dažniau serga stambūs šunys: rotveileriai, senbernarai, Berno piemenų šunys, niūfaundlendai, vokiečių aviganiai. Deja, šuns dydis ne visada svarbiausia,- tarp airių vilkogaudžių beveik nepasitaiko displazijos atvejų, o Pekino rūmų šuniukai ja serga gana dažnai.

Displaziją diagnozuoti sunku, tai pavyksta tik išanalizavus klubo sąnario rentgeno nuotraukas (reikia kelių nuotraukų). Bet ir rentgenas gali nepadėti nustatyti, ar šuo tikrai yra paveldėjęs ligą. Displazija veterinarijoje viena iš sunkiausiai nustatomų ligų.

Išgydyti nepavyksta, bet sumažinti skausmą įmanoma. Skirtingų veislių šunys nevienodai jautrūs , tačiau kiekvienas judesys gyvūnui vis tiek sukelia didesnį ar mažesnį skausmą. Norėdami jam padėti, naudokime visus įmanomus būdus - nuo tradicinės medicinos iki akupunktūros.

Dažniausiai pasirenkamas operavimas ir vaistai, bet kartais įmanoma padėti ir be chirurginės intervencijos.

Būtina reguliuoti sergančio šuns svorį. Tai nelengva, nes sergantis šuo mažai juda ir labai greit nutunka. Tenka griebtis net bado dietos. Sunkus fizinis krūvis taip pat neleistinas, o saikingas judėjimas uždegimą malšina.

Dauguma vaistų skiriami uždegimui sumažinti, tačiau šie vaistai turi ir neigiamą poveikį: didina apetitą ir troškulį, slopina šuns imunitetą, veikia kepenis. Aspirinas perdozavus gali sukelti vėmimą ir net kraujavimą tuštinantis bei skatinti sąnario kremzlės irimą. Tiriant, kaip šuns organizmą veikia vitaminai E ir C, gauta neblogų rezultatų: pagerėjo net 77 procentų šunų savijauta, o 32 iš 45 tirtų šunų jau po savaitės mažiau šlubčiojo, jautėsi geriau. Svarbu tiksliai pagal šuns svorį apskaičiuoti, koks vitaminų kiekis jam reikalingas. Vitaminas C duodamas nerūgštinės formos, taip jis greičiau įsiurbiamas į audinius ir, būdamas neutralus, nedirgina skrandžio gleivinės.

Vienas iš svarbiausių gydymo komponentų - fizioterapija. Šiluma ir saikingas judėjimas laikinai palengvina šuns gyvenimą. Nesudėtingi fiziniai pratimai turi būti atliekami keletą kartų per dieną. Būtina sumažinti vertikalų krūvį (lipimą laiptais, į kalną ir pan.), neleisti šokinėti. Deja, mažiau judant atrofuojasi raumenys, todėl būtina stebėti ir jų būklę.Gyvūnas turi miegoti šiltame, minkštame guolyje, vengti skersvėjų. Šilumos terapija ypač efektyvi rudenį ir žiemą (paprasčiausias vyniojimas į vilnonius audinius, ultragarsas ir kitos šildomosios priemonės).

Išgydyti displazijos neįmanoma, bet padėti gyvūnui prisitaikyti, palengvinti jo dalią žmogus pajėgus.

Displazija* - audinio, organo vystymosi arba augimo sutrikimas.

Julija Aidietienė

Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:40:48    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Babeziozė


Babeziozė-tai pirmuonių, parazituojančių gyvūnų eritrocituose, sukeliama liga. Pastaruoju metu šis susirgimas vis dažniau diagnozuojamas smulkiems miesto gyvūnams.
Babeziozę sukelia: Babesia canis (šunims, dažniausiai pasitaiko); Babesia gibsoni (šunims); Babesia felis (katėms).
Sukėlėją perneša plačiau mūsų krašte paplitusios Ixodes šeimos erkės, todėl susirgimas pasireiškia tuose regionuose, kur yra daug babezijomis užkrėstų erkių. Anksčiau ši liga buvo labiau paplitusi kaimyninėje Lenkijoje, ir mums dažniausiai tekdavo gydyti iš šios šalies parvežtus šunis. Deja, pastaruoju metu nemažai sergančių pasitaiko ir Marijampolės, Utenos rajonuose, Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Šį pavasarį erkės ypač ankstyvos ir aktyvios-jau sulaukėme babezioze sergančių pacientų. Kiti kraujasiurbiai vabzdžiai babeziozės neplatina. Ganyklinių erkių organizme babezijos bręsta ir dauginasi lytiniu keliu. Babezijų neturinti erkė užsikrečia nuo babezioze sergančio šuns įsisiurbimo ir maitinimosi metu. Taip pat užkrėstos erkės perduoda babezijas ir kitoms erkių kartoms. Todėl, vis daugiau keliaujant su gyvūnais, liga plinta ir apima vis naujas teritorijas. Babeziozė paplitusi visam pasaulyje-Azijoje, Afrikoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje. Priklausomai nuo regiono, skiriasi sukėlėjo rūšis ir gali šiek tiek skirtis klinikiniai požymiai. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko Babesia canis.
Organizme babezijos dauginasi lytiniu keliu, bręsta. Užkrėstai erkei įkandus naminiam gyvūnui ir jai maitiniantis, babezijos patenka į šuns/katės kraujotaką per 2-3 paras nuo įsisiurbimo-greičiau nei erkė baigia maitintis ir nukrenta. Sukėlėjai patenka į naminio gyvūno eritrocitus ir juos suardo. Ligai ūmiai progresuojant, per keletą dienų suardoma daugiau nei 20 procentų visų eritrocitų. Yrant eritrocitams, vystosi anemija (mažakraujystė), dėl jos sutrinka daugelio gyvybiškai svarbių organų mityba ir gali sutrikti inkstų, kepenų, širdies, galvos smegenų darbas. Kai sergančiam šuniui įkanda sveika erkė, babezijos patenka į erkės organizmą, čia toliau dauginasi lytiniu keliu, bręsta, taip ciklas tęsiasi.
Babezioze dažniausiai sergama erkių sezono metu kovo-spalio mėnesiais. Tačiau šaltuoju metų laiku taip pat gali pasireikšti pavieniai lėtinės babeziozės paūmėjimo atvejai.
Klinikiniai ligos požymiai pasireiškia praėjus 7-21 d. po užsikrėtimo. Gyvūnas staiga pasijunta blogai, tampa vangus, apatiškas, prastai ėda arba visai atsisako maisto, karščiuoje (temp. pakyla virš 40 laipsnių), šlapimas tampa tamsus (nuo rusvos skaidrios iki tamsiai vyšninės, beveik juodos spalvos). Akių gleivinės iš pradžių būna ryškiai raudonos, vėliau blyškios arba gelsvos dėl besivystančios anemijos bei geltos. Padažnėja šuns kvėpavimas ir širdies darbas, dėl eritrocitų agregacijos galvos smegenų kraujagyslėse gali sutrikti koordinacija bei pasireikšti padidintas dirglumas. Gali prasidėti vėmimas ir viduriavimas. Šuningos kalės gali "abortuoti". Gali padidėti limfmazgiai, ligai progresuojant stipriai padidėja blužnis ir kepenys, sumažėja kraujospūdis. Negydomo gyvūno būklė prastėja labai greit. Jei liga ūmi, šuo gali nugaišti per keletą dienų. Jei lėtinė-karščiavimas nepastovus, savijauta ne tokia prasta. Kurį laiką šuo gali jaustis gerai, vėliau liga vėl gali paūmėti. Ligos eiga priklauso nuo bendros organizmo būklės ir gyvūno atsparumo. Jauni, nusilpę gyvūnai serga daug sunkiau. Persirgę įgija ilgalaikį imunitetą. Užkrėstuose regionuose kalės per krekenas perduoda atsparumą savo jaunikliams, paskui imunitetas palaikomas vis kontaktuojant su sukėlėju. Dažniausiai serga jauni, į užkrėstą teritoriją patekę nauji gyvūnai.
Babeziozė diagnozuojama pagal specifinius klinikinius požymius bei kraujo tyrimus. Tiriamas periferinis kraujas-jis imamas iš ausies krašto arba piršto ir mikroskopuojamas. Jei periferiniame kraujyje babezijų nėra, dar nereiškia kad šuo neserga. Nukritus temperatūrai, jei liga yra lėtinė, babezijos greitai dingsta iš periferinio kraujo.
Gydyti reikia kuo skubiau, nes, sergant ūmia babezioze, gyvūno būklė blogėja valandomis. Negydomi gyvūnai nugaišta dėl anemijos, širdies ir kvėpavimo nepakankamumo. Gydoma specifiniais babezijas naikinančiais preparatais. Kritiniais atvejais perpilamas kraujas. Taip pat skiriamos intraveninės infuzijos, kraujodaros skatinamieji preparatai, kartais nedidelėmis dozėmis naudojami steroidai, geležies preparatai. Pasveikę gyvūnai įgija humoralinį imunitetą, bet jie negali tapti kraujo donorais.
Norint išvengti babeziozės: vengti kontakto su pernešėju-stengtis apsaugoti naminius gyvūnus nuo erkių įsisiurbimo. Tam naudojami lašai, aerozoliai, antkakliai. Būtina ypač saugoti šuningas pateles. Jei erkė įsisiurbė, reikia kuo greičiau ją ištraukti, nelašinti ant erkės aliejaus-ji išskirs daugiau seilių, tikimybė užsikrėsti padidės.
Europoje jau pagaminta vakcina, apsauganti nuo babeziozės 6 mėnesius, tačiau Lietuvoje registruotų šių vakcinų kol kas nėra.


Autorius
Vet. gydytoja Laura Udraitė
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:42:24    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Šuns senatvė

Medicinos pažanga, pagerėjusi mityba ir sveikos gyvensenos populiarumas lėmė, kad dabar ir gyvūnai gyvena ilgiau. Šunų populiacija tapo daug vyresnė nei prieš keletą dešimtmečių. Tinkamai prižiūrimi ir šeriami, mūsų augintiniai sulaukia garbaus amžiaus.
Iki šiol manyta, kad šuns gyvenimo trukmė priklauso nuo jo veislės, sveikatos, fizinio krūvio. Teoriškai šunys gali sulaukti 25-27 metų amžiaus, deja, vidutinė jų gyvenimo trukmė yra 13 metų. Specifiniai senstančio organizmo poreikiai, tinkamas ėdalas, didesnė globa - geriatrijos sritis. Apie garbaus amžiaus gyvūnų priežiūrą vis daugiau išmano ir veterinarijos gydytojai, ir jų šeimininkai.

Kada priartėja senatvė?
Geriatrija domisi senjorų amžiumi, kurį galima traktuoti kaip atskirą šuns gyvenimo raidos fazę. Momentas, kada gyvūnas pradeda senti, priklauso nuo veislės ir individualaus organizmo ypatybių. Smulkūs šunys sensta lėčiau ir gyvena ilgiau už stambiuosius. Normaliomis aplinkybėmis nykštukinių (iki 7 kg svorio) šunų senatvė prasideda nuo septynerių metų, vidutinių (7-35 kg svorio) - nuo šešerių, o stambieji šunys (sveria daugiau kaip 35 kg) "senjorais" tampa sulaukę vos penkerių ar šešerių metų. Bet ne vien gyvūno svoris čia svarbu. Štai namuose laikomi, kartu su šeima gyvenantys šunys išgyvena ilgiau ir sensta lėčiau nei tie, kurie pririšti grandine prie būdos. Didesnius šansus sulaukti gilios senatvės turi kastruoti ir sterilizuoti gyvūnai. Gerai prižiūrimi mišrūnai, nelygu jų dydis, kartais taip pat gyvena ilgiau ir būna sveikesni už savo grynaveislius bendraamžius.
Senatvės požymiai
Artėjant šuns gyvenimo rudeniui, fiziologiniai organizmo pokyčiai tampa vis ryškesni. Todėl šeimininkas turi atidžiau stebėti augintinio būklę, elgesį. Senatvės pradžia, kaip minėta, priklauso tiek nuo veislės, tiek nuo individualių organizmo ir gyvenimo būdo ypatumų. Lengviausia pastebimi šie senatvės požymiai:
1. Šuo nebe toks judrus ir ištvermingas.
2. Nusilpo augintinio regėjimas, klausa, uoslė, skonio pojūtis.
3. Kailis nežvilga, smarkiau šeriasi.
4.Prastesnis apetitas (gauna mažiau maistingųjų medžiagų, imunitetas silpnesnis).
5. Jautriau reaguoja į stresus, nori ramybės, greičiau pavargsta nuo triukšmo, lėčiau vykdo komandas.

Senėjimas
Senstančiam šuniui reikia visaverčio, gardaus, kvapnaus ėdalo. Bet ne vien mityba, o ir gyvenamoji aplinka daro didžiausią įtaką gyvenimo trukmei. Ėdalui, skirtam senstantiem šunims, keliami ypač dideli reikalavimai. Tad rūpestingas šeimininkas turėtų iš anksto pasidomėti, kokių medžiagų ir kiek reikia jo senyvam augintiniui. Apskritai, pravartu žinoti apie senstančio žmogaus ir gyvūno organizmo pokyčius.
Senėjimo procesas yra gana sudėtingas. Kiekvieną organą metų tėkmė paveikia skirtingai. Pirmiausia, būtinas normalus organizmo riebalų ir raumenų santykis. Kadangi vyresnio amžiaus gyvūnai mažiau juda, net 30-40 procentų sumažėja jų energijos poreikis. Silpsta imuninė sistema - kyla infekcijų pavojus. Mažėja odos ir jungiamojo audinio elastingumas. Dėl jautrių dantų ir parodontozės senam gyvūnui vis sunkiau ėsti - organizmas, negaudamas reikalingų medžiagų, dar labiau senka.
Dažnai patariama vyresnius šunis šerti mažai baltymų turinčiu ėdalu. Tai aiškinama neigiamu didelio baltymų kiekio poveikiu medžiagų apykaitai, neva šiuo atveju sunkiau asimiliuojasi baltymai ir kitos medžiagos. Kadangi daugeliui vyresnių šunų būdingi degeneracijos procesai (irsta ląstelės ir organai), lėtėja medžiagų apykaita, manyta, jog šiuos pakitimus sukelia didelis baltymų kiekis ėdale. Baltymų kiekį sumažinus, minėtų pakitimų vystymąsi galima sustabdyti. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad sveikiem šunims taip neatsitinka. O šunims, kurių medžiagų apykaita sutrikusi, baltymų kiekis lemiamos reikšmės neturi, nes jiems daug svarbesnis su ėdalu gaunamo fosforo kiekis.
Baltymai būtini, kad normaliai funkcionuotų raumenys. Štai ilguosius raumenis senėjimo procesas veikia daug smarkiau nei kitus audinius (kepenis, širdies raumenis). Proteinų ir baltymų sintezę bei baltymų atsargas raumenyse veikia aminorūgštys, kurių atsargos naudojamos energijos apykaitai atkurti. Tad vyresniems šunims, kaip ir garbaus amžiaus žmonėms, rekomenduojami produktai, turintys pakankamai baltymų. Baltymingas maistas leidžia išlaikyti raumenų masę ir aminorūgščių atsargas, eikvojamas, kai reikia judėti, ir kai vyksta imuninės reakcijos.
Seniems šunims skirtame ėdale palyginti mažas energijos kiekis turėtų derėti su santykinai didesniu proteinų kiekiu (apie 24 proc. proteinų). Bet ir ši taisyklė turi išimčių.
Bėda ta, kad senstančių šunų svoris arba sumažėja, arba jie kenčia dėl antsvorio. Todėl būtina konsultuotis su veterinarijos gydytojais, parinkti augintiniui visavertį ėdalą, atitinkantį jo reikmes.

Ėdalo savybės
1. Lengvai kramtomos granulės, nedirginančios dantenų.
2. Lengvai virškinamas, maksimaliai pasisavinamas (mažai išmatų).
3. Gardus, kvapnus.
4. Vertingos gyvūninės kilmės sudedamosios dalys: paukštiena, žuvis.
5. Kalorijų ir riebalų kiekis mažinamas, jei reikia išlaikytas optimalų svorį.
Senų šunų šeimininkai privalo:
1. Šerti augintinį mažomis porcijomis (ne 1-2, o 2-3 kartus per dieną).
2. Kontroliuoti augintinio svorį.
3. Nuolat prižiūrėti dantis, ausis, atidžiau puoselėti kailį ir odą.
4. Reguliariai su augintiniu lankytis veterinarijos gydykloje, skiepyti.
5. Grūdinti šunį, judėti su juo ir būti gryname ore, skirti tinkamą fizinį krūvį.
6. Vengti staigių režimo ir mitybos pakeitimų.
7. Apsaugoti šunį nuo stresų.
8. Senyvi gyvūnai dažniau serga artritu, vėžiu, širdies ligomis - būtina laiku pastebėti pirmuosius ligos simptomus.
9. Seno šuns organizmas į vaistus reaguoja lėtai, sveiksta lėčiau - senolis reikalauja iš aplinkinių daugiau kantrybės.

Parengta pagal Al. Gey ("Procter&Gamble" atstovas, veterinarijos gydytojas) pranešimą
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:55:52    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Echoskopija


Tobulėjant medicinos technikai, vis labiau jos naujovės ir galimybės pritaikomos smulkių gyvūnų veterinarijoje.
Echoskopiją kalių ir kačių vaikingumui nustatyti pradėjome naudoti nuo 1995 metų. Per tiek laiko įsitikinome, kad tai pakankamai paprastas, saugus ir neskausmingas būdas nustatyti ne tik ankstyvos stadijos vaikingumą, bet ir su juo susijusias įvairias patologijas.

Šis tyrimas atliekamas greitai, tiriamas gyvūnas nepatiria streso, nenaudojami raminamieji vaistai. Dėl šių priežasčių echoskopija labai dažnai naudojama smulkių gyvūnų veterinarinėje praktikoje.
Šiuolaikiniu echoskopu patelių nėštumą galimą nustatyti jau 20-25 dieną po kergimo. Tai svarbu, nes vaikingai patelei turi būti pakeistas šėrimas, nutrauktos treniruotės, varžybos. Kai kurioms patelėms, ypač stambių veislių, vaikingumo išorinių požymių galima nepastebėti iki pat nėštumo pabaigos, ypač, jeigu vaisius vienas. Tai nustatyti galima tik echoskopu. Kartais rujos metu patelės pabėga ir grįžta po kelių valandų. Tuomet šeimininkui lieka tik spelioti dėl ,,šeimos pagausėjimo". Į šį klausimą galima atsakyti ištyrus echoskopu po 20-25 dienų.

Echoskopuojant taip pat galima stebėti, ar embrionai vystosi, jų gyvybingumą. Nuo 30 vaikingumo dienos matyti mažylių judesiai, širdies plakimas. Galima atlikti matavimus. Tirti patelę ypač svarbu, jeigu būdama nėščia ji suserga arba patiria traumą. Šį tyrimą tikslinga atlikti, kuomet sukergtai kalei arba katei atsiranda gausių kraujingų išskyrų iš lytinių takų, patelei pakyla temperatūra per 39° C, nustoja ėsti, apsinuodija ir t.t. Pavyzdžiui, tyrėme 3 metų amžiaus 35 dienų vaikingumo kalę. Ji jautėsi prastai, viduriavo, vėmė, neėdė. Tokia būsena tęsėsi 2 savaites. Stebėdami echoskopu nustatėme, kad embrionai gyvi, vystosi ir auga. Kalė po kurio laiko sustiprėjo, pažvalėjo, o vėliau atsivedė 5 sveikus šunelius.

Prireikus, vaizdą, kuris matomas ekrane, galime fiksuoti nuotraukoje, todėl echoskopuojamo paciento tyrimo duomenis galime palyginti su ankstesniaisiais. Echoskopu padarytas nuotraukas įmanoma persiųsti internetu. Šiuo metu tai ypač svarbu veisėjams, kurie veža savo augintines kergti į užsienį. Nustačius vaikingumą, informuojamas patino savininkas.
Echoskopo prireikia ir diagnozuojant gimdymo patologijas. Štai naktį kalė atsivedė 4 šunelius, po to nurimo, tačiau nenorėjo judėti, prastai jautėsi, neėdė. Praėjus 5 val. po paskutinio šuniuko pasirodymo, ryte šeimininkai kreipėsi į gydyklą. Echoskopu nustatėme, kad gimdoje užsiliko dar vienas šunelis, deja, nebegyvas. Kalę skubiai operavome.
Taigi echoskopija yra greitas ir prieinamas tyrimas, suteikiantis daug informacijos apie mūsų augintinių sveikatą, o prireikus, juos išgelbstintis.

Rita Žilinskienė
Šaltinis "Didysis šuo" www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pir. 10-03-2008 18:59:56    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Ilgos šunų ausys ir šeimininkų neatsargumas


Prieš vakarinį maitinimą šeimininkai tvarkingai surišo savo kokerspanielio Hario ausis plaukų gumyte ant viršugalvio. Šuo paėdė ir ramiai nuėjo į savo guolį miegoti, šeimininkai buvo užsiėmę savais reikalais ir iki ryto Hario nepasigedo. Ryte išsigandę paskambino mums į gydyklą, kadangi atsikėlę rado šunį "trigubomis" ausimis! Per naktį jos labai smarkiai sutino, tapo karštos, raudonos ir šiek tiek skausmingos. Įsirėžusią gumytę nuėmė, tačiau ausys ir toliau tino. Harį teko gana ilgai gydyti, po kelių savaičių vis tik chirurgiškai pašalinome apmirusius ausų galiukus. Dabar šuo vėl sveikas ir linksmas, pagijusios ausys apaugo ilgais plaukais ir defekto beveik nesimato. Tačiau ši istorija sukėlė nemažai išgąsčio ir šuniui, ir šeimininkams.

Taigi – kas gi atsitinka ausims?

Uždėjus gumytę sutrinka ausų aprūpinimas krauju, jis sunkiau priteka ir dar sunkiau nuteka iš užveržtos ausies. Jei gumytė laiku nenuimama, ausys ima pamažu tinti dėl kraujo stazės, guma vis labiau veržia nuo tynio storėjančią ausį, kraujas vis sunkiau cirkuliuoja. Ausys tampa karštos ir skausmingos, tačiau, dėl stipraus tynio, šuo pats nusiimti gumytės jau nebesugeba. Negaudamos pakankamai kraujo, o su juo ir deguonies bei kitų medžiagų, audinių ląstelės žūna. Ausų galiukai yra blogiausiai aprūpinami krauju, todėl audinių nekrozė (apmirimas) prasideda būtent nuo galų. Tai, kiek audinio bus pažeista ir kiek jo atsistatys, priklauso nuo užveržimo stiprumo ir laiko. Kuo stipriau užveržta ausis, tuo mažiau laiko reikia rimtam audinių pažeidimui.

Nuėmus gumytę, ausį reiktų gerai išmasažuoti, tai padės atsistatyti kraujotakai. Jokiu būdu nereikėtų jos šaldyti. Gyvūnų savininkai gana dažnai tai daro manydami, kad šaltis padės sumažinti tinimą. Šaltis tinka įvairių ūmių traumų (patempimų, sumušimų) atvejais. O mūsų atveju šaltis dar labiau sutrauks kraujagysles, kai iš tikrųjų jas reikia kuo labiau plėsti norint atstatyti gerą audinių aprūpinimą krauju. Tam skiriami įvairūs dirginantys, plečiantys kraujagysles tepalai ar aliejai. Kartais vartojami ir kiti plečiantieji preparatai infuzijomis į veną arba tabletėmis. Gijimo metu šuniui dažnai skiriami antibiotikai, kadangi pažeisti ir ypač nekrotizuoti audiniai yra ypač gera terpė įvairiems mikrobams. Šiuo laikotarpiu šunį reikia kruopščiai prižiūrėti, kadangi gyjančios ausys stipriai niežti, jeigu galiukai yra nekrotizuoti ir jų kraujotaka neatsistato, šuo jų paprasčiausiai nejaučia. Yra buvę atvejų, kai šuo tiesiog nusigraužia nebejautrius ausų galiukus. Praėjus kelioms - keliolikai dienų po traumos jau būna aišku, ar visi audiniai atsistatys - ar ne. Apmirusias ausies dalis tenka chirurgiškai pašalinti.

Bet kokiu atveju, jei ausys nors truputį sutino, patartina kreiptis i savo veterinarijos gydytoją, kadangi pradėti gydymą reikia kuo anksčiau - tai padės išsaugoti daugiau audinių. Charakteringa tai, kad sutinusios ausys nesukelia šuniui stipraus skausmo ir todėl šeimininkai kartais neskuba ko nors imtis.

Todėl, norint apsaugoti ausis, galima naudoti specialiai ilgaausiams skirtus dubenėlius, užsienyje teko matyti netgi specialias kepures, paslepiančias ausis. O jei vis tik rišate savo šuns ausis virš galvos - naudokite kuo minkštesnį audinį ir būtinai paleiskite ausis IŠ KARTO po maitinimo.


Parašė: "N" (kolkas informacijos negauta)
Įkėlė: Administrator
Readgavo: Karinna
Informaciją atsiuntė: DroWine
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
Administratorius
Administratorius
Administratorius


Prisijungė: 2007 02 01
Pranešimai: 415
Miestas: 9b22a605e4

PranešimasParašytas: Pen. 14-03-2008 18:00:06    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Šunų niežai

Sarkoptozė, dar vadinama šunų niežais, yra užkrečiama parazitinė odos liga. Ją sukelia mikroskopinės odos erkutės (lot. sarkoptes canis). Šie maži parazitai visą savo vystymosi ciklą praleidžia šeimininko odoje. Ne šuns organizme jie gali išgyventi vos keletą dienų. Pabendravę su sergančiais gyvūnais žmonės dažnai tampa šalutiniais šių parazitų "šeimininkais". Sarkoptinės erkutės negali daugintis žmogaus odoje, bet, čia patekusios, stipriai dirgina, sukelia niežulį - prasideda alerginė reakcija, kadangi parazitų medžiagų apykaitos produktai veikia kaip stiprus alergenas. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje. Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinius. Iš jų išsiritusios lervutės po kelių nėrimosi stadijų tampa suaugusiomis erkėmis.

Niežai - stiprus užkratas, greit perduodamas kontakto metu. Inkubacinis periodas, per kurį nuo užkrato pradžios prisidaugina pakankamai daug erkių ir išryškėja ligos požymiai, užtrunka 2 - 8 savaites, todėl būna sunku nustatyti užkrato šaltinį. Ypač greit ši liga gali išplisti, jei sergantis šuo patenka į didesnes gyvūnų susibūrimo vietas - dresūros aikšteles, šunų parodas arba viešbučius.

Ligos požymiai
Pagrindinis ligos požymis - intensyvus ir vis stiprėjantis niežulys. Šuo kasosi vis stipriau ir stipriau. Tai gyvūną labai išvargina, jis gali tapti neramus, liūdnas, blogiau ėsti, negali ramiai išsimiegoti. Palietus niežtinčias vietas, gyvūnas įnirtingai kasosi, kartais net pargriūva ant šono arba nugaros, vartosi ir trinasi.
Būdingas požymis - palietus arba pakasius šuns ausies kraštą, įnirtingai kasosi priešingos pusės užpakaline koja. Dažniausia pirmieji ligos židiniai atsiranda ant ausų išorinių kraštų, alkūnių ir kulnų, snukio, papilvės.
Antriniai požymiai - atsiranda paraudimų, šašelių, pleiskanoja ir išplinka oda pažeidimų vietose. Negydoma oda gali išplikti, sustorėti, užsitraukti storu pleiskanų sluoksniu, skilinėti ir infekuotis. Negydoma odos infekcija gali baigtis kraujo užkrėtimu!
Niežulį sukelia erkės, rausdamos kanalėlius odoje, taip pat odą stipriai dirgina erkių išskiriamos seilės bei išmatos. Neretai ši liga painiojama su alerginiu dermatitu, todėl, naudojant antialerginius vaistus, jokio pagerėjimo nepastebima.
Užsikrėtusio šuns šeimininkas bei jo šeimos nariai taip pat gali sunegaluoti - odoje atsiranda niežtinčių rausvų dėmelių, pūslelių ant pilvo bei rankų. Išgydžius šunį, žmonėms šie negalavimai savaime praeina.

Susirgimą diagnozuoja veterinarijos gydytojas pagal klinikinius požymius bei odos skutenas, kurios tiriamos mikroskopu - ieškoma erkučių. Skutenose erkės aptinkamos gana sunkiai, kartais prireikia daugelio mėginių. Todėl kartais, net jų neradus, kai požymiai yra tipiški, gydoma nuo niežų.
Liga turi būti diferencijuojama nuo kitų parazitinių bei alerginių odos ligų.
Sarkoptozė pagydoma. Kuo anksčiau pradedama, tuo greičiau šuo pasveiksta. Sergantį gyvūną reikia iš karto izoliuoti nuo kitų augintinių, vengti bet kokio kontakto su kitais šunimis gatvėje, laikinai nutraukti dresūros užsiėmimus bei dalyvavimą parodose.

Gydoma parazitus veikiančiais preparatais, kurie naikina sarkoptines erkes (injekcijos, girdomi tirpalai arba lašinami lašai). Jeigu liga įsisenėjusi, tenka gyvūno kailį trumpai nukirpti, pašalinti nešvarumus ir pleiskanas, naudoti pleiskanas naikinančius šampūnus, gydyti gilesnius odos pažeidimus. Jeigu aptinkama supūliavusių odos židinių, skiriama antibiotkų. Kai niežulys labai išvargina šunį, skiriama niežulį raminančių vaistų.
Šuo sveiksta pamažu. Visiškai išnykus erkėms, dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad atsigautų pažeisti plaukai (galima duoti maisto papildų kailiui gerinti).
Profilaktika: reikėtų vengti bet kokio kontakto su valkataujančiais, nepažįstamais gyvūnais gatvėje. Būtina nepavėluoti ir laiku kreiptis į gydytoją, jeigu šuo ima pernelyg kasytis.


Labai panašūs savo požymiais bei gydymu yra ir kačių niežai. Juos sukelia erkutė notoedres cati. Daugiausia serga į
lauką einančios, nekastruotos katės, kadangi jos kontaktuoja su benamiais katinais, kurie dažniausia ir platina šią ligą

Laura Udraitė

Šaltinis: Didysis Šuo www.dsuo.lt
_________________
ACD-65442
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje Yahoo Messenger MSN Messenger
monikute7
Pradedantysis


Prisijungė: 2013 02 17
Pranešimai: 1
Miestas: aa1326d4ba

PranešimasParašytas: Sk. 17-02-2013 21:16:27    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Dėkui, labai naudingas ir įdomus straipsnis! Besišypsojantis
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje
irmantas.zyg
Pradedantysis


Prisijungė: 2013 03 22
Pranešimai: 1
Miestas: 5c41faa91a

PranešimasParašytas: Pen. 22-03-2013 13:44:38    Rašyti temą: Atsakyti su citata

Labai dėkoju už informaciją Besišypsojantis
Atgal į viršų
Peržiūrėti vartotojo aprašymą Siųsti asmeninį pranešimą Siųsti el. laišką Apsilankyti vartotojo tinklapyje
Rodyti pranešimus nuo ankstesnio:   
Pradėti naują temą   Ši tema uždaryta. Jūs negalite redaguoti pranešimų ar rašyti atsakymų    Pagrindinis puslapis -> Šunys Visos datos yra GMT + 2 valandos
Puslapis 11
 

 
Pereiti į:  
Jūs negalite rašyti naujų pranešimų į šį forumą
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite ištrinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite dalyvauti apklausose šiame forume
Pramogaukim.xz.lt
Enrique Iglesias Lietuvos Fanų Klubas
Evian


Powered by phpBB © 2001, 2005 phpBB Group