Kartais matau skelbimus, kad kažkas perka mišką su žeme. Tada pagalvoju – viena vertus, ir pavydžiu tokiems žmonėms, kurie gyvena gamtoje atsiskyrę, kita vertus, neįsivaizduoju, kaip pačiai reikėtų taip gyventi. Štai kad ir puslapyje miskininkyste.lt galiu rasti labai daug visokių gražių miškų nuotraukų. Suprantama, kad žmonės perka mišką, ir juos domina miško kaina. Tačiau kartu tai ir labai keista. Tam tikra prasme, norisi galvoti, kad miškas priklauso visiems, kaip ir koks oras. Gal dėl to miško pirkimo sąlygoms yra kiek kitokios nei sodo bendrijos pirkimo.
Pirmas pasivaikščiojimas miške
Taigi, su draugu nuvažiavome į miškus. Jis pašėlęs gamtos mylėtojas, todėl mums nuolat tenka derinti poreikius – ir sugebėti apsisukti vakarėliuose mieste, ir pabūti gamtoje. Gamtos mylėtojų būna kelių rūšių, ir patekus į mišką arba prie ežero, tu iškart tai supranti. Būna tokie visada girti, rūkantys žmonės, kurie atvažiuoja į miškus, susikuria laužus, iš mašinos garsiai leidžia popsą, primėto visur šiukšlių, per vieną vakarą išgeria daug butelių degtinės. Tuos pačius gali sutikti prie ežerų, kur kartais jie ateina tau paaiškinti, kad čia viskas priklauso jiems. Tokie žmonės jau savaitės pradžioje ima organizuotis, kas savaitgalį kartu važiuos į gamtą, ieško su akcijomis gėrimų, ir taip praleidžia visą vasarėlę. Kai agresyvų žmogų sutinki mieste, tada nebūna taip baisu, nes tave tarsi saugo ta didelė žmonių bendruomenė, tu žinai, kad bent jau teoriškai tau neturėtų atsitikti kažkokių siaubingų dalykų. Tai žinai ir dėl to jautiesi saugiau. Kai gamtoje sutinki tuos žmones, kurių ir būna pusė iš visų sutiktų, darosi liūdna, kad nepasiėmei senelio šautuvo, nes gamtoje tokie žmonės labiau linksta į agresiją, o kai šalia nėra jokios sistemos, jokios bendrijos, suvoki, jog didelė tikimybė, kad tave kas nors nugalabys, o ir lavono paskui niekas ilgai neras. Tačiau su draugu šį kartą vaikščiojome ramūs ir tokių žmonių nesutikome. Gal jiems dar per šalta. Pasigrožėjome nuostabia gamta.
Grįžus į miestą
Paskui standartiškai, grįžome į miestą, kur mūsų jau ir labai daug visokių pareigų, ir malonumų. Smagu pamatyti tą gamtos stichiją, bet kartu visada stebiuosi, kad kažkas ten gyvena, taip toli nuo visuomenės, nuo bendruomenės, kultūros ir centro, kur gimsta idėjos, kur žmonės visada kažkuo vieni su kitais dalinasi.