Mano gatvė gimtajame mieste buvo grįsta akmenimis, o kai man suėjo 12 metų, ją užpylė salto asfalto kaina, kuri savivaldybei neatrodė nei per didelė, nei per maža, tiesiog – pats tas. Kaip atrodė ta gatvė tada, ir kokia ji yra dabar?
Vienintelė akmenų gatvė
Kai buvau vaikas, visada sėdėdavau ant automobilio mašinos ir važiuojant mūsų gatve, specialiai kartodavau garsąaaaaaa, ar kokį nors kitą ilgai tęsdavau. Taip darydavau, nes būdavo labai smagu greitai lekiant akmenine gatve girdėti, kaip tas balsas šokinėja ir vietoje aaaa atsiranda aa-a-a-a-a-a-a-a. Tą patį darydavo ir broliai, iš kurių tikriausiai šio triuko ir išmokau, tą patį turbūt darydavo ir visi kiti šios gatvės vaikai, kuriuos tėvai praveždavo su automobiliu. Man labai patiko šis žaidimas, bet kartu ir būdavo ypatingas jausmas, kad gatvė kitokia nei visos kitos mieste, asfaltuotos. Iš tiesų buvo dar viena gatvė miesto centre, kuri taip pat turėjo tam tikrą dalį neasfaltuotą, irgi ten buvo akmenys. Ir ten mes kartais važiuodavome, nes ten gyveno mano tėčio giminės, mano senelė. Tad man kažkaip atrodė viskas yra normalu, kad būtent mano ir mano senelės gatvė yra neasfaltuota. Juk kai esi vaikas, pasaulis labai mažas, ir atrodo, kad kaip tik aplink tave ir sukasi. Dar ant tos gatvės prie namų būdavo smagu vaikystėje žaisti. Kadangi ji buvo akmeninė, tai mažai mašinų važiuodavo, o tos, kur važiuodavo, girdėdavosi iš labai toli, be to, negalėdavo lėkti itin greitai. Tad ir mano mamai buvo daug ramiau žinant, kad gal mūsų, vaikų, taip lengvai ir nepartrenktų automobilis, jeigu atsidurtume gatvėje.