Esame įpratę, kaip turi ir gali atrodyti langai ir durys Lietuvoje, kokių spalvų čia yra stogai, kaip atrodo senesnių plytų, ir kaip – naujesni pastatai. Kai išvažiuojame pasidairyti po Europą ar Pasaulį, pirmiausiai matome kitokią architektūrą. Jeigu nedrįstame bendrauti, tai ir liekami tik tokie pasyvūs keliautojai, labiausiai paveikti būtent jos, architektūros. Šį kartą pakalbėkime apie tai, kaip miestai skiriasi pietinėse karštose šalyse nuo mūsiškių.
Viskas pritaikyta klimatui
Jeigu keliautumėte po Italiją, Maroką, Graikiją, Ispaniją – matytumėte, kad tokiose vietose itin skiriasi pastatai nuo mūsiškių. Patekę į patį didžiausią miestą, kokią nors sostinę, to nepasakytumėte. Tada visur vis tiek aplink regėsime daugiaaukščius, galbūt netgi dangoraižius, ir toks akivaizdus dalykas, kad tai būtų dideli skirtumai, nematysime. Visur blizgės veidrodiniai daugiaaukščių langai.
O kaip atrodo pastatai tuose mažesniuose miesteliuose? Kuriuose visada taip smagu apsilankyti, tačiau kartu ir labai egzotiška. Pirmiausiai galime pastebėti, kad karštuose kraštuose žmonės iš visų jėgų į savo trobas stengiasi pritraukti kuo daugiau šalčio, vėsumos. Ten langai atrodo visai kitaip nei pas mus. Jei mes mėgstame šiltus langus su trigubais stiklo paketais, tai ten pačiose karščiausiose vietose gali rasti išvis tokių vietų, kur net nėra langų. Tarsi žmonėms jų nereikėtų. Gali būti langinės, kurias žmonės užsitraukia tada, kai pučia smarkus vėjas ar siaučia audra. Durys taip pat neprimena šarvuotų mūsų namų durų, per kurias negali nė per plyšelį vėjas įpūsti. Taip ir skiriasi tie gyvenimai šiltose ir šaltose šalyse, bet nereikia stebėtis, juk kultūriniai skirtumai yra tai, kas mums leidžia mėgautis kelionėmis. Tiesa, pastebėsite, kad tie patys langai ir durys ir iškirsti dažniausiai mūrinėse sienose. Grindys taip pat būna akmeninės. Visas padaryta taip, kad tik namuose būtų kuo vėsiau. Iš tiesų, jeigu keliavote po šiltus kraštus vasarą, puikiai suprantate, kodėl taip yra. Juk žmonėms yra labai karšta vasarą, jie net daro didelę pietų pertrauką ir nedirba 4 valandas per karštį, taigi ir namuose siekiama užtikrinti maksimalų komfortą.
Astas sako, kad visą gyvenimą mirtinai bijojo uodų bei už juos didesnių skraidūnų, kuriuos taip pat vadindavo uodais.„Mano bobutė juos vadina plukiais. Tai tokie milžiniški apgirtę uodai, kurie skraido tiesiog bet kur aplink, daužosi į sienas, nemato žmonių, gali bet kada atsitrenkti tau į veidą ar plaukus. Visi sako, kad jie nekenksmingi, ir nėra ko spiegti, vos tik tokį pamatai. Tačiau noriu paneigti tokį faktą, nes manau, kad jie yra dar ir kaip kenksmingi. Štai paprasta istorija apie tai, kaip plukis sugadino man gyvenimą. Buvo dar tik birželio mėnuo – laikas, kai jie paprastai neskraido, kai jų būna nedaug. Nebent ateini į pelkės vidurį, o ten jau ilgą laiką buvo labai šilta. Paprastai jie atsiranda tik rugpjūtį, todėl ir sakau, kad tuo metu dar nesitikėjau pamatyti kokį siaubūną. Be to, reikia paminėti, kad per rugpjūtį aš kažkiek apsiprantu, ir kai tai būna paskutinis sezono plukis, jau net galiu jį pati su šlepete užmušti. Tačiau, kai jie tik prasideda, man būna šokas. Tad aš sėdėjau pas draugę sode, su manimi buvo ir mano Dell nešiojamas kompiuteris. Mėgstu taip sėdėti sode ir skaityti naujienas iš interneto, tai visada labai prablaško. Ir staiga tas bjaurus padaras atskrido. Vos infarkto negavau, iškart kompiuterį pašokdama numečiau ir puoliau bėgti. Kompiuteris krito antbetoninių terasos grindų. Nuo to laiko man teko su juo atsisveikinti“, – prisimena Asta.
Justina pasakoja, kad jai visada būna gera ateiti ant senelių kapų. „Nepaisant to, kad ten dar nėra patys gražiausi paminklai, nes juos lyg ir vis dar daro kažkas, aš vis tiek jaučiuosi labai gerai. Man smagu tik tada, kai ateinu ten. Paprastai pamirštu tą dalyką ir tiesiog nesirodau tokioje vietoje. Tačiau tada, kai galiu ateiti ir ten pasivaikščioti, kai kažkas primena, tada visada smagu. Smagu prisiminti, koks smarkus buvo senelis iki pat savo paskutiniosios. Jam atrodė, kad jis pasaulyje padarys labai daug, ir tą savo planą bandė visada įgyvendinti aiškiomis, smarkiomis dzūkiškomis priemonėmis. Tikiu, kad santykiai su juo išvargintų bet kurį žmogų, turbūt todėl ir močiutė buvo tokia nelaiminga, nes jai vis tekdavo kamuotis su senelio sugalvotomis svajonėmis, vis jį perkalbėti, nuraminti, įtikinti. Nebuvo tai lengvas laikotarpis, niekam jis toks nebūtų. Bet kaip gera vaikystėje būdavo ateiti pas senelius ir gauti jų apkabinimus, saldainius. Labai smagu būti anūke, kai tave tiesiog labai myli visi, kas tave pažįsta. Kai labiausiai tave myli tavo seneliai. Kai tu esi dar ką tik gimusi, dar visas gyvenimas tau prieš akis, o jie yra ką tik mirę. Tai ir reikia tokius dalykus daryti, gyventi, tą gyvenimą pažinti, stengtis nugyventi ir pamatyti kuo daugiau. Tai man visada primena jų kapas ir paminklai, prie kurių visada sukalbu „Tris sveika Marija“, nes žinau, kad tai patiktų močiutei“, – sako Justina.